Otto von Bismarck

von Bismarck Otto Eduard Leopold (Otas Eduardas Leopoldas fon Bsmarkas) 1815 04 01Schönhausen (dabar Saksonija‑Anhaltas) 1898 07 30Friedrichsruh (dabar Aumühle, Hamburgo priemiestis), Prūsijos ir Vokietijos valstybės veikėjas. Grafas (1865). Kunigaikštis (1871). Lauenburgo hercogas (1890). Iš Brandenburgo junkerių giminės.

1832–35 studijavo teisę Göttingeno, 1835 – Berlyno universitete. Nuo 1839 šeimininkavo savo ūkyje. 1847 provincijos seimelio, 1848 Prūsijos landtago (seimo) deputatas; stiprios karaliaus valdžios – vienintelio visų teisių ir tautų laisvių šaltinio – šalininkas. 1851 Prūsijos vyriausybės įgaliotinis Vokiečių sąjungos taryboje Frankfurte; rėmė Vokietijos susivienijimo vadovaujant Prūsijai idėją. Nuo 1859 Prūsijos ambasadorius Rusijoje (pasirūpino, kad ji nesikištų į būsimą Austrijos–Prūsijos karą), 1862 – Prancūzijoje.

Otto Eduard Leopold von Bismarck

1862–67 Prūsijos ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras; nuosekliai vykdė Vokietijos suvienijimo geležimi ir krauju (Mit Eisen und Blut) politiką: nepaisydamas konstitucijos ir landtago deputatų didino karinį biudžetą, įvykdė sėkmingą karinę reformą, dėl to Prūsija laimėjo karus dėl Šlėzvigo‑Holšteino (1864 su Danija, 1866 su Austrija).

Nuo 1867 tais metais įkurtos Šiaurės Vokietijos sąjungos kancleris, Prūsijai sėkmingo 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karo iniciatorius. Vokietiją paskelbus imperija (1871 01 18), tapo imperijos kancleriu; siekė įtvirtinti Vokietijos iškovojimus: 1873 paskatino Austrijos‑Vengrijos, Rusijos ir Vokietijos susitarimą (Trijų imperatorių sąjunga), 1879 sudarė sutartį su Austrija‑Vengrija (1882 prisidėjo Italija), 1885 – su Rusija, dėl kurių Europoje buvo izoliuota Prancūzija, O. E. L. von Bismarckʼo laikyta Vokietijos pagrindine konkurente. O. E. L. von Bismarckʼas rėmė Prancūzijos respublikinę santvarką (laikė ją ne tokia efektyvia) ir jos kolonijinę politiką tikėdamasis, kad tai nukreips Prancūzijos dėmesį nuo Europos reikalų. Vidaus politikoje buvo nuoseklus antiliberalas ir nedemokratinio valdymo šalininkas: nesutiko, kad kancleris ir ministrai būtų atsakingi parlamentui, nepripažino deputatų neliečiamybės, parlamento teisės svarstyti kariuomenės reikalus.

1872 pradėjo Kovos dėl kultūros (Kulturkampf; kultūrkampfas) politiką, nukreiptą prieš įtakingiausią Vokietijoje katalikų Centro partiją, kurią O. E. L. von Bismarckʼas įtarinėjo partikuliarizmu, panaikino katalikų biurą Prūsijos kultūros ir tikybos ministerijoje, išvarė jėzuitus. 1878 pasinaudojęs dviem pasikėsinimais (1878) nužudyti imperatorių privertė Reichstagą išleisti antisocialistinius įstatymus, uždraudė Vokietijos socialdemokratų partijos leidinius, konfiskavo jos turtą, padidino darbdavių teises. Kita vertus, inicijavo socialinio draudimo ir taupomųjų kasų įstatymus (vadinamoji meduolio ir botago politika).

Vadovaudamasis agresyvios tautinės politikos koncepcija – viena valstybė, viena tauta, viena kalba – Prūsijoje vykdė lietuvių ir lenkų prievartinio germanizavimo politiką (germanizacija). 1872–76 jo iniciatyva kulto ir švietimo ministro L. A. P. Falko, Rytprūsių oberprezidento K. W. H. G. Horno potvarkiais lietuvių kalba buvo pašalinta iš Mažosios Lietuvos viešojo gyvenimo. Tai buvo įteisinta Prūsijos landtago ir Vokietijos reichstago įstatymais. O. E. L. von Bismarckʼo politika pakirto lietuvininkų tautinį savitumą.

Dėl naujojo (nuo 1888) imperatoriaus Vilhelmo II siekių sutelkti valdžią į savo rankas 1890 03 20 atsistatydino. Parašė knygą Mintys ir atsiminimai (Gedanken und Erinnerungen 1898).

-Otto von Bismarck; -Otto Bismarck; -Otas fon Bismarkas; -Otas Bismarkas

1104