Ožk Pẽčius, atodanga Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, Jiezno seniūnijoje, apie 0,3 km į pietus nuo Žideikonių kaimo, Verknės dešiniajame šlaite, ties santaka su Nemunu. Yra Nemuno kilpų regioninio parko Verknės kraštovaizdžio draustinyje. Geologinis gamtos paveldo objektas ir gamtos paminklas (nuo 2000). Plotas 1,49 hektaro. Atodangą sudaro konglomerato uola (atlikuonis), stūksanti apie 34 m aukščio eroziniame skardyje, tarp dviejų upės link besileidžiančių griovų. Aukštis – 6,12 m, plotis – 4,9 metro. Iš šlaito kyšančios dalies ilgis apie 5,6 metro. Uolos apačia yra apie 8 m aukščiau nei upės vandens paviršius. Jos papėdėje formuojasi erozinė išgrauža. Konglomerato uolos paviršius nelygus, labai akytas, su daugybe ištrupėjusių įdubimų, vietomis susidariusiais plyšiais, grioveliais ir nišomis (ardoma fizinio dūlėjimo, erozijos, parko lankytojų laipiojimo).
Ožkų Pečius
Ožkų Pečiaus susidarymas siejamas su šiame šlaito intervale slūgsančiu tarpmoreninių uolienų (smėlio ir žvyro su gargždu bei rieduliais mišinys) lęšiu; darinį sucementavo karbonatiniai mineralai, ištirpę per storymę besisunkiančiame požeminiame vandenyje. Dėl šlaito erozijos lengviau ardomos aplinkinės moreninės (Nemuno ledynmečio) nuogulos nuslinko ir atidengė atsparesnių uolienų fragmentą. Ilgainiui konglomerato uolos matomos dalies matmenys kito – didėjo, kai atsidengdavo vis nauji segmentai (pasakojama, kad 20 a. 6-7 dešimtmetyje ant uolos sutilpdavo iki 50 vaikų), mažėjo, kai koks luitas atitrūkdavo ir nusirisdavo žemyn.
Ožkų Pečiaus (dešinėje) padėtis šlaite
Pasak vietinių gyventojų, kadaise ant uolos mėgdavo laipioti ir saulėje šildytis stirnos (gyventojų vadinamos ožkomis), ties uola Verknės vandenyje sielininkai kasmet maudydavo pirmą kartą sielius plukdančius naujokus. Ožkų Pečių pirmasis aprašė A. Linčius (1989), šlaito uolienas tyrinėjo ir aprašė A. Gaigalas (1959).
Ožkų Pečius (20 a. 3–4 dešimtmetis)