Paežerių alkakalnis
Paežeri alkãkalnis, Koplýčkalnis, menama pagoniška šventvietė su dubenėtuoju akmeniu Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, vienoje Laičių II tvenkinio salelėje (Rozalimo seniūnija). Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas (nuo 1992). Alkakalnis anksčiau buvęs apie 6 m aukščio, jo pagrindas – 40 × 45 m dydžio, aikštelė – pailga, apie 20 × 10 m dydžio, joje iškasinėta duobių. 1978 užtvenkus Ežerėlės upę alkakalnį apsėmė vanduo, liko kyšoti tik jo viršūnė. Alkakalnį 1968 tyrinėjo A. Tautavičius, 1975 – Eugenija Butėnienė.
Vakariniame alkakalnio pakraštyje guli Paežerių akmuo – rusvai pilko granito riedulys plokščiu lygiu paviršiumi, 2,0 × 1,6 m dydžio, virš žemės iškilęs apie 0,8 m (iš savo ankstesnės vietos pastumtas ir paverstas ieškant lobių). Viršutinėje plokštumoje ir ant nuolaidžių šonų yra apie 50 dubenėlių (iki 5 cm skersmens ir 1,5–2,0 cm gylio), manoma, iškaltų prieš tūkstančius metų. Pasak L. Klimkos ir R. Laužiko (1992), jų išsidėstymas primena žvaigždėtą dangaus skliautą aplink Paukščių Taką (galima įžvelgti Andromedos, Gulbės, Kasiopėjos, Pegaso, Persėjo, Vežėjo, Žuvų žvaigždynus). Senovėje dubenėliuose susirinkusiu vandeniu žmonės gydėsi. Pasakojama, kad duobutės akmenyje liko nuo ant jo vestuves mėgusių kelti velnių kanopų, kai akmuo dar buvęs minkštas. Alkakalnyje yra ir mažesnių akmenų, geležinis kryžius su 1908 data.
Paežerių alkakalnis
Kiek toliau nuo Paežerių akmens 17 a. buvo laidojama. Kapai suardyti galimai kasant duobes bulvėms laikyti. Rasta žmonių pavienių kaulų, kelios nedidelės varinės monetos (viena su 1661, dvi – su 1665 data).