paliatyvióji pagálba, medicinos mokslo ir praktikos šaka, besirūpinanti pacientais, kurie serga aktyviai progresuojančia liga, kurios prognozė nepalanki. Paliatyviosios pagalbos tikslas – siekti kuo geresnės ligonių ir jų artimųjų gyvenimo kokybės, stengtis sumažinti ligonio socialinę izoliaciją, susijusią su ligos progresavimu, nerimą ir baimę, leisti žmogui numirti oriai, o jo artimiesiems tuo metu suteikti reikiamą pagalbą.
2005 Pasaulio paliatyviosios pagalbos asociacija (angl. Worldwide Hospice Palliative Care Alliance, WHPCA) paskelbė spalio 11-ąją Tarptautine paliatyviosios pagalbos diena.
paliatyvioji pagalba
Paliatyvioji pagalba apima psichologinius, socialinius, dvasinius ir religinius pacientų priežiūros aspektus, todėl suburiama daugiadisciplinė komanda, kuri galėtų patenkinti visus paciento poreikius. Paliatyviąją pagalbą teikia gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, jų padėjėjai, socialiniai darbuotojai, psichologai, dvasiniai asistentai, dietistai, o esant poreikiui – ir psichiatrai, dvasininkai, sielovadininkai ar savanoriai. Komanda sudaroma pagal paciento poreikius, kiti komandos nariai įtraukiami pagal klinikinę patirtį ir paciento norus. Gali būti įtraukiami šie specialistai: muzikos terapeutas, psichologas, fizioterapeutas, ergoterapeutas, užimtumo terapeutas, dietologas, psichiatras, logopedas ir kiti. Visi specialistai privalo būti kvalifikuoti ir turėti licencijas, net savanoriai būti baigę paliatyviosios pagalbos kursus.
Paliatyviosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos tiek gydymo įstaigose, tiek paciento namuose. Paprastai paliatyvioji pagalba teikiama žmogui gyvenimo pabaigoje, tačiau ji gali būti naudinga bet kokio amžiaus žmogui esant bet kurios ligos kritinei stadijai.
Paliatyviosios pagalbos principai
Paliatyvioji pagalba gali būti derinama su aktyviu ligos gydymu arba tapti pagrindiniu tikslu. Pagrindiniai paliatyviosios pagalbos teikimo principai: atidžiai išklausyti pacientą; diagnozuoti prieš pradedant gydymą; labai gerai žinoti apie skiriamų vaistų poveikį; jei įmanoma, skirti vaistus, kurie vienu metu veikia keletą simptomų; pacientui pateikiamas vaistų vartojimo planas turi būti kiek galima aiškesnis. Paliatyvioji pagalba visada yra aktyvi pagalba, reikia skatinti pacientą pasidžiaugti net pasiekus nedidelį tikslą.
Psichologinės problemos
Kiekvienas žmogus, kuriam gydytojas diagnozavo nepagydomą ligą, patiria didžiulį šoką, jo sukeliamos reakcijos gali būti labai skirtingos. Vieni pradeda blaškytis, panikuoti, protestuoti, jaučia nerimą ir baimę, pyksta ant viso pasaulio, kiti nuolat verkia. Dar kitus apima apatija, jie į nieką nereaguoja. Kai kuriuos pacientus persekioja kaltės jausmas, apima įvairios baimės – mirties, negalios, kūno subjaurojimo, priklausomybės ir artimų santykių nutrūkimo. Daliai pacientų tokios ligos diagnozė sukelia depresiją, jiems gali sutrikti kognityvinė veikla, pasireikšti delyras, adaptacijos ar nerimo sutrikimai. Sergančio žmogaus ateitis dažnai tampa neapibrėžta, žmogus praranda džiaugsmą ir teigiamas gyvenimo nuostatas. Tokių žmonių psichologinį pažeidžiamumą gali lemti ir pati liga, ir jos gydymas. Įvairiuose diagnozės nustatymo, gydymo, sveikimo etapuose jiems periodiškai pasikartoja liūdesio ir gedėjimo būsenos. Dažniausiai baimė ir kiti simptomai sumažėja, kai žmogus palaipsniui susitaiko su diagnoze.
Labai svarbu laiku nustatyti ir gydyti psichiatrinius simptomus. Nepagydoma ir progresuojančia liga sergančio ar sunkai sužaloto asmens sveikatos būklei (terminalinei būklei) būdingas sudėtingas fizinių ir psichologinių simptomų derinys. Dažnai fiziniai požymiai nusveria psichologinius.
Pacientai, kuriems būdingas nerimo sindromas, gali pasirodyti įsitempę, nervingi, perdėtai judrūs, nenustygstantys vienoje vietoje, pasimetę ar išsiblaškę. Jų kvėpavimas būna pagreitėjęs, juos kamuoja baimė, bloga nuojauta ir įvairūs nuogąstavimai. Gydyti nerimą reikėtų pradėti, jei pats pacientas subjektyviai patiria stresą arba jei jis neadekvačiai elgiasi, pvz., patirdamas nerimą ima neklausyti medikų ar šeimos nurodymų. Nerimas gali būti adaptacijos sutrikimų, panikos, generalizuoto nerimo sutrikimo, fobijų ar depresijos vienas iš simptomų. Nerimą dažnai sukelia hipoksija, sepsis, elektrolitų disbalansas, blogai kontroliuojamas skausmas, pašalinis vaistų poveikis, abstinencija po benzodiazepinų ar opioidų vartojimo. Nors terminalinėse ligos stadijose nerimas dažnai kyla dėl medicininių priežasčių, jį gali sukelti (ypač sąmoningiems pacientams) ir psichologiniai veiksniai, susiję su mirtimi ir mirimo procesu bei egzistencinėmis problemomis. Specifinis terminalinių ligonių nerimo gydymas priklauso nuo nerimo etiologijos, jo požymių ir aplinkos. Terminalinėse ligos stadijose svarbu padėti ligonio šeimai ir artimiesiems. Pacientas ir jo šeimos nariai turi būti drąsinami išnaudoti likusį laiką susitaikymui, bendravimui ir jausmų išsakymui, reikia skatinti pacientą ir jo šeimos narius kiek įmanoma spręsti vidinius konfliktus, kalbėti apie savo jausmus.
Taikant paliatyviąją pagalbą dažnai susiduriama su pacientų depresija. Svarbiausi jos požymiai: liūdna nuotaika, ašarojimas, prislėgtumas, atsiribojimas, nenoras bendrauti, pesimizmas, kaltės, menkavertiškumo jausmai bei suicidinės mintys. Somatiniai depresijos požymiai (apetito ir svorio pasikeitimas, sutrikęs miegas, nuovargis, energijos stoka, sumažėjusi dėmesio koncentracija ir sumenkęs gebėjimas priimti sprendimus) gali atsirasti ne tik dėl depresijos, bet ir dėl somatinių ligų ar paciento vartojamų vaistų. Terminalinėse stadijose depresija yra gydoma palaikomąją ir kognityvinę / elgesio psichoterapiją derinant su antidepresantų skyrimu. Skiriant medikamentus svarbu atsižvelgti į ligos prognozę bei numanomą paciento gyvenimo trukmę.
Terminalinių stadijų delyras paprastai būna polietiologinis, todėl pirmiausia siekiama nepabloginti paciento gyvenimo kokybės ir vengti bereikalingų diagnostinių procedūrų, sukurti palaikančią aplinką. Jei priežastis ir nustatoma, jos būna nebegalima pašalinti, pvz., kepenų pažeidimas ar metastazės smegenyse.
Nepagydoma liga žmogų tarsi izoliuoja nuo aplinkinių, nes draugai ir šeimos nariai dažnai nenori kalbėti su sergančiu žmogumi apie jo ligą. Toks žmogus vis labiau atitrūksta nuo aplinkinių, jis vis daugiau laiko praleidžia gydymo įstaigose. Tokiais atvejais žmogui yra svarbi draugų, šeimos narių ar psichoterapinės grupės teikiama socialinė pagalba. Jam būtina pasidalyti susikaupusiais jausmais. Nepagydoma liga visada kelia daugybę jausmų (baimę, pyktį, liūdesį), juos svarbu atvirai išsakyti, bet nemažiau svarbu yra pripažinti kylančią mirties baimę. Ją jaučia visi žmonės, bet susirgus nepagydoma liga mirtis tarsi priartėja. Dauguma pacientų labiau už mirtį bijo paties mirimo proceso: bijo skausmo, savo bejėgiškumo, atsiskyrimo nuo artimų žmonių.
Pagalbos būdai
Ligos ir gedėjimo periodais paliatyviąją pagalbą teikiantys asmenys siekia patenkinti fizinius, psichologinius ir dvasinius ligonio poreikius, kartu atsižvelgdami į asmenines, kultūrines ir religines jo vertybes bei įsitikinimus. Artimieji, gydytojas, slaugytoja, psichoterapeutas ir kiekvienas, kuriuo pacientas pasitiki, turi nebijoti kalbėti apie paciento nerimą dėl mirties, padėti jam išsiaiškinti gyvenimo prioritetus, atsisakyti nebūtinų įsipareigojimų ir pasirinkti tai, kas teikia džiaugsmą. Itin aktualu sustiprinti šeimos ryšius, būtina išnaudoti turimą laiką džiaugsmingai bendraujant su mylimais žmonėmis. Svarbu padėti ligoniui kontroliuoti pojūčius įvairiais savitaigos ir relaksacijos būdais – tokiais kaip progresyvinė raumenų relaksacija, autogeninė treniruotė, dėmesingas įsisąmoninimas, joga ir kiti. Reikia skatinti atrasti būdų pasidžiaugti gyvenimu (pvz., pasivaikščiojimai, skaitymas, filmai, gėlių auginimas, savanoriška pagalba kitiems), vengti izoliacijos. Apie savo ligą žmogus turėtų kalbėti paprastai, planuoti ateitį, nebijoti kreiptis psichoterapinės pagalbos. Gydymas psichotropiniais vaistais turi būti derinamas su individualia psichoterapija, grupine terapija ar meno terapija, kitais metodais.
Paliatyviąją pagalbą teikiantys psichologai gali padėti gydytojams ne tik kontroliuoti ligos simptomus, bet ir padėti ligoniui atrasti humaniškąsias ir dvasines vertybes, mirties patyrimą suvokti kaip kasdienio natūralaus gyvenimo tėkmę.
3247