„Pančatantra“ („Penkiaknygė“), pasakų rinkinys, sukurtas sanskritu 3–4 amžiuje. Išliko vėlesnės redakcijos (Tantrakhjajika 5 a., Pančakhjanaka 9 a.). Pančatantros autorius – Višnušarma iš Varanasio, parašęs šią knygą kvailiems karalaičiams mokytis gyvenimo ir politinės išminties. Rinkiniui būdinga rėminė kompozicija, jį sudaro 5 pagrindiniai pasakojimai (Draugų išsiskyrimas, Draugų įsigijimas, Varnų ir pelėdų karas, Įsigytojo netekimas, Neapgalvoti poelgiai), į kuriuos įterpiama naujų istorijų ir eiliuotų aforizmų. Svarbiausi herojai – gyvuliai (karalius liūtas, ministras šakalas, drambliai). Etinės išvados dažnai amoralios: ir geri, ir blogi darbai vertinami atsižvelgiant vien į tiesioginę naudą, tikslui pasiekti tinka bet kokios priemonės, ypač klasta ir veidmainystė. Pančatantros kalba palyginti paprasta, lakoniška, nepiktnaudžiaujama žodžių žaismu ir retorinėmis figūromis. 6 a. buvo išversta į vidurinę persų kalbą, iš jos 8 a. – į arabų kalbą. Pastarasis vertimas, pavadintas Kalila ir Dimna, padarė didelę įtaką pasaulinei literatūrai, jo pasakos viduramžiais buvo perkuriamos ir verčiamos į Vakarų Europos kalbas. Pančatantros pasakų siužetų yra novelėse (G. Boccaccio, F. Sacchetti), pasakėčiose (J. de La Fontaine’o), fablio (G. Chaucerio Canterbury pasakojimai). Žinoma per 200 vertimų į daugiau kaip 60 kalbų. Lietuvių kalba išleista 1990.
1069
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.