patriárchas (gr. patriarchēs – protėvis, giminės pradininkas), ankstyvosios krikščionybės laikais – vyskupų garbės titulas svarbiausiuose krikščionybės centruose. Terminas pradėtas vartoti 6 amžiuje. Tikėtina, kad patriarcho titulas pradėtas teikti vyskupams tų vyskupijų, kuriose anksčiau veikė apaštalai: Romoje ir Antiochijoje – šv. Petras, Jeruzalėje – šv. Jokūbas, Konstantinopolyje – šv. Andriejus, Aleksandrijoje – šv. Morkus. Konstantinopolio IV susirinkimas (869–870) nustatė patriarchų garbės eilę: Romos, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės. Patriarcho teises suteikdavo popiežius; patriarchai buvo pavaldūs popiežiui. Po Bažnyčios schizmos (1054) Rytų Bažnyčios patriarchai, nepripažįstantys popiežiaus viršenybės, įkūrė autokefalinius patriarchatus.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.