pėdà, antikinėje eilėdaroje mažiausias ritminis eiliuotos kalbos vienetas, ilgų ir trumpų skiemenų derinys, pasikartojantis eilutėje. Silabotoninėje eilėdaroje – kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų derinio pasikartojimas eilutėje. Stiprioji pėdos dalis vadinama arsiu, silpnoji – teziu. Pėdos skiriasi skiemenų skaičiumi, jos gali būti dviskiemenės (chorėjas, jambas, spondėjas, pirichis – du trumpi, arba nekirčiuoti, skiemenys), triskiemenės (daktilis, amfibrachis, anapestas, tribrachis – trys trumpi skiemenys, molosas – trys ilgi skiemenys ir kita), keturskiemenės (chorijambas, dijambas, dispondėjas, 4 peonai ir kita), penkiaskiemenės. Ilgesnės už triskiemenes pėdos dažniausiai laikomos pėdų kombinacijomis – vienodų pėdų sujungimas (pvz., dijambas) arba skirtingų pėdų junginiai (pvz., chorijambas). Savarankiškos pėdos eilutėje yra chorėjas, jambas, daktilis ir anapestas. Kitos pėdos, turinčios vienodą skaičių morų, gali viena kitą pakeisti.
3141
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.