Pekno sùtartys, Antrajame Opijaus kare (1856–60; Opijaus karai) pralaimėjusios Kinijos sutartys (konvencijos) su nugalėtojomis Didžiąja Britanija ir Prancūzija. Pasirašytos Pekine 1860 10 24–25; pasirašymas sutapo su Tiandzino sutarčių ratifikavimu.
Didžiosios Britanijos–Kinijos sutartimi (10 24) Didžiosios Britanijos piliečiai gavo teisę verbuoti kinus dirbti britų kolonijose ir kitose valdose; Kinijai buvo primesta dvigubai didesnė kontribucija, negu numatyta Tiandzino sutartyse; Didžioji Britanija gavo valdyti Dziulongo pusiasalio pietinę dalį (Kauluną; dabar Honkongo dalis) ir teisę laisvai prekiauti Tiandzine.
Prancūzijos–Kinijos sutartimi (10 25) Prancūzija gavo tokią pat kontribuciją ir teises Kinijoje kaip ir Didžioji Britanija; be to, Kinija turėjo grąžinti prancūzų misionieriams iš jų atimtą arba sugadintą turtą. Pekino sutartys sustiprino Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos įtaką Kinijoje ir dar labiau išplėtė jų piliečių teises.
Didžiosios Britanijos-Kinijos sutartis; Prancūzijos–Kinijos sutartis