pikritas

pikritas

pikrtas (gr. pikros – kartus, aštrus), magminė efuzinė arba hipoabisalinė (pusiau giluminė) uoliena, pagal cheminę sudėtį bazinė arba ultrabazinė (52 %>SiO₂>30 %), magnezinga (MgO>12 %) ir mažai šarminga (Na₂O+K₂O<3 %). Pikritą sudaro stikliška arba mikrokristalinė masė iš olivino, rombinio pirokseno, plagioklazo, raginukės, kurioje būna įsiterpusių olivino, monoklininio pirokseno, amfibolo, biotito, flogopito fenokristalų. Pikrito spalva nuo tamsiai žalios iki juodos, su žalsvais, rusvais olivino intarpais. Struktūra stikliška, iš dalies stikliška (porfyrinė), grūdėta (smulkiagrūdė, vidutingrūdė). Tekstūra masyvi, rečiau migdolinė, fluidinė. Pagal mineralinę sudėtį skiriama bronzitinis, hipersteninis, raginukinis, žėrutinis ir kiti pikritai. Pikritas susidaro išsiliejus Žemės paviršiuje mantijoje susidariusiam lydalui arba jam įsiskverbus į viršutinę Žemės plutą. Pikritas būna paveiktas chloritizacijos, serpentinizacijos, albitizacijos. Slūgso lavos srautų (vulkaninė kilmė), daikų, silių (hipoabisalinė) pavidalu. Naudojamas kaip statybinis akmuo. Pikrito telkinių yra Čekijoje (Moravija), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Havajai), Lenkijoje (Sudetai), Rusijoje (Kamčiatka, Kolos pusiasalis); rastas Lietuvos pietuose kristaliniame pamate.