Pipilotti Rist
Rist Pipilotti (Pipiloti Rist), tikr. Elisabeth Charlotte 1962 06 21Grabs (Sankt Galleno kantonas), Šveicarijos menininkė. Viena žymiausių videomeno atstovų. Karališkosios menų akademijos Londone garbės narė (2021), Bavarijos dailiųjų menų akademijos Miunchene narė (2024). 1982–86 mokėsi Aukštojoje taikomosios dailės mokykloje Vienoje (iliustracijos, fotografijos, grafikos dizaino), 1986–88 – Dizaino mokykloje Bazelyje (audiovizualinių komunikacijų). 1988–94 merginų muzikos grupės Les Reignes prochaines narė (buvo grupės scenografė, t. p. grojo, dainavo). 2002–03 dėstė Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA).
Kūryba
1982 iš savo vaikystės pravardės Lotti ir A. Lindgren herojės Pepės Ilgakojinės vardo Pippi susikūrė kūrybinį vardą Pipilotti (Pepės Ilgakojinės personažę ir menininkę sieja supančio pasaulio entuziastingas tyrinėjimas, drąsa, nepriklausomumas, išdykėliškumas ir optimizmas).
Daugiausia kuria videoinstaliacijas. Ankstyvieji P. Rist kūriniai – vieno kanalo videokūriniai (Aš nesu ta mergina, kuriai daug ko trūksta 1986). Vėliau menininkė perėjo prie monumentalių erdvinių videoinstaliacijų, kai vaizdai projektuojami ant sienų (kartais ir lubų, grindų, laiptų, t. p. ant įvairių skulptūrinių objektų; Viskas baigta 1997, Nerimas išnyks horizonte 2014).
Instaliacijos įrengiamos taip, kad būtų patogu stebėti kūrinį (panaudojami sėdmaišiai, minkšta grindų danga) – vadinamojo balto kubo ekspozicijų erdvė transformuojama į apčiuopiamesnę, jutimiškesnę aplinką, taip kuriant glaudesnį žiūrovo ryšį su kūriniu, jo panardinimą į menininkės kuriamą atmosferą. Kartais vaizdų rodymo paviršiai – netaisyklingų formų (Gravitacija, būk mano draugė 2007), o žiūrovai turi užimti specialią padėtį (pvz., stebėti kūrinį pakreipę galvą ar gulomis); kūrinys Pikselių miškas (2016) sumanytas taip, kad žiūrovai gali tarsi užeiti į ekraną iš vidaus ir tapti filmo dalimi: kelių tūkstančių kybančių LED lempučių (įmontuotų į epoksidinės dervos formas) mirkčiojimas sinchronizuotas su toje pačioje patalpoje rodomos videoprojekcijos bangomis.
P. Rist. Nerimas išnyks horizonte (2014) ir Pikselių miškas (2016; instaliacija Houstono dailės muziejuje, 2023)
Videokūriniuose P. Rist dažnai pasitelkia reklamos, populiariųjų medijų vaizdinius, juos savitai perkeičia. Būdinga itin sodrios spalvos, iškraipytas, išsiliejęs, labai sumažintas ar išdidintas vaizdas (kartais tiek, kad iš pirmo žvilgsnio sunku suvokti jo kilmę), pagreitinimas ar sulėtinimas, vaizdų užklojimas vienas ant kito. Ant dviejų gretimų sienų projektuojamas kampinis vaizdas dažnai primena H. Rorschacho rašalo dėmių testus.
P. Rist pristato Vienos valstybinės operos 2024–25 sezono uždangą, dekoruotą jos kūriniu Pilvo ertmė skrenda virš užtvankos (fotografinis atspaudas, 2024)
Kūriniuose vyrauja kūniškumo, moteriškumo, seksualumo, stereotipų tematika, ryšku feministinė potekstė; daugelyje kūrinių figūruoja pačios menininkės kūnas (Atverk mano proskyną 2000; pirmą kartą kūrinys rodytas reklamos ekranuose Times aikštėje Niujorke). P. Rist savitai intrepretuoja gamtos, kūno, technologijų ryšį, videomediją ji labiau traktuoja ne kaip įrankį, o kaip tam tikrą tarpininkę ar laidininkę, padedančią pažvelgti giliau nei paviršius, atskleisti pasaulyje egzistuojančias sąsajas. P. Rist videokūriniai grįsti ne siužetu, linijine logika, o įtraukià sapniška, psichodeliška, hipnotiška atmosfera. Vaizdai tapybiški, spalvingi, jausmingi, kartais – melancholiški; svarbus tėkmės, nepastovumo, nepagaunamumo, susiliejimo momentas (kūrinyje Gurkšnok mano vandenyną, 1996, susipina, vienas į kitą pereina vandens augalų, žmogaus kūno, į vandenį grimztančių vaikiškų žaislų vaizdai).
P. Rist videokūriniuose labai svarbus ir garsas: dažnai pasitelkiami žymių popmuzikos dainų įrašai (kūrinio Seksualus liūdnas aš / Sexy Sad I, 1986, garso takelyje panaudojama J. Lennono ir P. McCartney daina Sexy Sadie), neretai menininkė dainuoja pati; kurdama garsinę dalį ji dažnai bendradarbiauja su Andersu Guggisbergu (g. 1966).
Savo kūryba P. Rist parodė, kad videomeno raiška nebūtinai yra asketiška – videomeno kūriniai gali būti spalvingi, šilti, žaismingi. Menininkės kūriniuose ištirpdoma vizualiojo meno ir popkultūros, fikcijos ir realybės skirtis, juose dera humoras, ironija, jausmingumas, poetiškumas, jie skatina pažvelgti į pasaulį iš neįprastos perspektyvos, permąstyti tam tikras iliuzines ribas, tarsi savaime suprantamus dalykus, pasinerti į save, žadina vaizduotę, kūrybiškumą, optimizmą, empatiją.
Sukūrė ilgametražį eksperimentinį vaidybinį filmą Pepperminta (2009). Kiti žymesni kūriniai: Įspūdžių virškinimas, Kraujo erdvė (abu 1993), Kambarys (1994), Noriu matyti, kaip matai tu / Cornelijos Providori portretas, Sumaišyk širdį, išskalauk širdį (abu 2003), Homo Sapiens Sapiens (2005), Monochrominė rožinė (2016), Taktilinės šviesos (2020), Paduok man savo pasitikėjimą (2023).
Parodos
Dalyvavo Venecijos bienalėje (1993, 1997, 1999, 2005), San Paulo bienalėje (1995). Yra surengusi individualių parodų Nacionaliniame karalienės Sofijos meno centre Madride (Abrikosai gatvėje 2001–02), Pompidou nacionaliniame meno ir kultūros centre Paryžiuje (Po žvaigždėmis 2007), Moderniojo meno muziejuje Niujorke (Išpilk savo kūną (7354 kubiniai metrai) 2008–09), Tokijo šiuolaikinio meno muziejuje (Laisvės statula Tokijui 2010), Meno muziejuje Ciuriche (Tavo seilės yra mano nardymo kostiumas skausmo vandenyne 2016), Sidnėjaus šiuolaikinio meno muziejuje (Gurkšnok mano vandenyną 2017–18), Nacionaliniame moderniojo meno muziejuje Kioto (Tavo akis yra mano sala 2021), Los Andželo šiuolaikinio meno muziejuje (Geraširdiškume, būk mano kaimynas 2021–22), kitur.
Kūriniai muziejuose
Kūrinių turi Moderniojo meno muziejus, Guggenheimo muziejus (abu Niujorke), Tateʼo galerija Londone, moderniojo meno muziejus Louisiana Humlebæke (Danija), kiti muziejai.