poliarizãtorius (pranc. polarisateur < gr. polos – ašis), prietaisas, poliarizuojantis juo sklindančias elektromagnetines bangas. Skirstomi į naudojamus radioelektronikoje ir naudojamus optikoje. Radioelektronikoje naudojamu poliarizatoriumi priimamos bangos poliarizacija keičiama į tokią, kurią būtų galima priimti mikrobangų keitikliu. Šie poliarizatoriai būna mechaniniai, elektromechaniniai, elektromagnetiniai ir komutaciniai. Mechaniniame poliarizatoriuje bangų ėmiklis ir keitiklis pasukami elektrine pavara arba ranka, elektromechaniniame naudojamas elektros variklis, elektromagnetiniame – solenoidas, komutaciniame valdymo įtampa perjungiama nuotoliniu valdymo pultu. Sudėtingais poliarizatoriais galima priimti ir vertikaliosios, ir horizontaliosios poliarizacijų signalus vienu metu (jie nukreipiami į skirtingus išėjimus). Optikoje poliarizatoriumi gaunama tiesiškai poliarizuota šviesa. Šio poliarizatoriaus veikimas grindžiamas vienu iš trijų fizikinių reiškinių: šviesos atspindžiu ir lūžimu, dichroizmu ir dvejopu šviesos lūžimu. Dažniausiai naudojamas paprastos konstrukcijos vielos grotelių poliarizatorius, kuris veikia ktokiu principu negu kiti optikoje naudojami poliarizatoriai.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.