Poltavos mūšis

Poltãvos mšis, Rusijos ir Švedijos kariuomenių mūšis. Vyko 1709 07 08 prie Poltavos per 1700–21 Šiaurės karą.

Rusijos kariuomenė turėjo 42 000 karių, 72 pabūklus (vadas caras Petras I). Švedijos pajėgas sudarė apie 17 000 žm., 4 pabūklai; dar 10 000 karių (tarp jų buvo ir Ukrainos etmono I. Mazepos vadovaujami kazokai) buvo apsupę Poltavą. Tolimo žygio išvargintai Švedijos kariuomenei vadovavo feldmaršalas C. G. Rehnskiöldas (karalius Karolis XII 06 28 buvo sužeistas). Mūšį 2 val. nakties pradėjo švedai puldami rusų redutus ir įtvirtintą stovyklą. 9 val. prasidėjo pagrindinių jėgų kautynės. Rusijos raiteliai ėmė supti švedus iš sparnų. Šie ėmė trauktis, o 11 val. – bėgti. C. G. Rehnskiöldas buvo paimtas į nelaisvę. Adamo Liudwigo Lewenhaupto vadovaujami švedai, rusų persekiojami, traukėsi iki Dniepro, 07 10 buvo priversti pasiduoti prie Perevoločno. Dalis I. Mazepos kazokų perėjo į Rusijos pusę.

Poltavos mūšis (aliejus, 1726, dailininkas Pierreʼas‑Denisas Martinas, Jekaterinos rūmai Puškine)

Mūšyje žuvo ir buvo sužeista apie 7000–9000 švedų (apie 18 000 paimta į nelaisvę, švedų istorikų duomenimis – apie 3000) ir apie 5000 rusų karių. Karolis XII ir I. Mazepa su apie 1500 karių būriu pabėgo į Osmanų imperiją. Šiaurės kare įvyko persilaužimas Rusijos naudai.