Portugãlijos knas. Nuo 1896 Lisabonoje ir Porto vyko pirmieji kino seansai, buvo kuriami pirmieji filmai. 1899 Lisabonoje M. da Costa Veiga įkūrė pirmąją kino bendrovę Portugal Film. 1904 Lisabonoje atidarytas pirmasis kino teatras Salão Ideal. 1907 pastatytas pirmasis vaidybinis nebylusis filmas Aktorės pagrobimas (O Rapto de uma Actriz, režisierius L. Ferreira, 1884–1939). 1909 Lisabonoje įsteigta bendrovė Portugália Film, vėliau – kitos kino bendrovės, filmų gamyba tapo reguliari. 1923 sukurta ekranizacija Vilkai (Os Lobos, režisierius R. Lupo, 1888–1934, pagal J. Correją de Oliveirą ir F. Lagę) laikoma geriausia Portugalijos nebyliojo kino komedija. 20 a. 2–4 dešimtmetyje dokumentinių ir vaidybinių filmų sukūrė režisieriai A. Pazas dos Reisas (1862–1931), A. Duarte (1895–1982), A. Lopesas Ribeiro (1908–95), L. Ferreira. 4 dešimtmetyje pirmuosius filmus sukūrė L. de Barrosas (1896–1967; Marija iš jūros / Maria do Mar 1930, Prancūzijoje – pirmąjį Portugalijos garsinį filmą apie fado atlikėją M. S. Onofrianą Griežtoji / A Severa 1931), žymiausias Portugalijos kino atstovas M. de Oliveira (avangardinis dokumentinis filmas Darbai prie Douro upės / Douro, Faina Fluvial 1931). Portugalijoje sukurtu pirmuoju garsiniu filmu laikoma komedija Lisabonos daina (A Canção de Lisboa 1933, režisierius J. C. Telmo, 1897–1948). Filmus kūrė ir užsienio šalių režisieriai (Moteris iš Beiros / Mulheres da Beira 1923, italas režisierius R. Lupo), juose dažnai buvo vaizduojama Portugalijos gamta, etnografija. Nuo 4 dešimtmečio itin populiarios komedijos, susiklostė portugališkos komedijos (comédia à portuguesa) tipas. Garsėjo aktoriai E. Brazão (1851–1925), A. Pinheiro (1867–1943), A. Silva (1886–1971), M. Matos (1890–1952), M. Olguim (1894–1984), B. Júdice (1898–1979), V. Santana (1898–1958), Ribeirinho (1911–84).
Antrosios respublikos laikotarpiu (1926–68) įvedus autoritarinį valdymą kino raida buvo pristabdyta, filmai cenzūruojami, kai kurie draudžiami rodyti (Catembe 1965, režisierius M. F. de Almeida, g. 1934; Šuniškas šleikštulys / Nojo aos Cães 1970, režisierius A. de Macedo, 1931–2017), statyta daugiausia pramoginiai filmai. Režisieriai A. Duarte, L. de Barrosas kurį laiką dirbo Ispanijoje ir kitose šalyse. 5–6 dešimtmetyje M. de Oliveira sukūrė filmų, kuriuose derino vaidybinio ir dokumentinio kino priemones: Aniki-Bóbó (1942), Tapytojas ir miestas (O Pintore e a Cidade 1956). 7–8 dešimtmetyje Cinema Novo kino kryptį plėtojusių kino režisierių (dauguma jų buvo studijavę užsienyje) filmams būdinga politinės ir socialinės temos, realistinis vaizdavimas. Jos atstovais laikomi A. de Cunha Tellesas (g. 1935; Ratas / O Cerco 1969, Mano draugai / Meus Amigos 1974), F. Lopesas (1935–2012; Belarmino 1964, Bitė lietuje / Uma Abelha na Chuva 1972, pagal C. A. de Oliveirą Serrą, Mes viskuo patenkinti / Nós por Cá Todos Bem 1976), P. Rocha (1935–2012; Pakeisti gyvenimą / Mudar de Vida 1966), J. E. de Sousa (1921–88), A. de Macedo (Priesaika / A Promessa 1972), J. Fonseca e Costa (1933–2015; Alkasero Kibiro demonai / Os Demónios de Alcácer‑Kibir 1975), R. Simõesas (g. 1944; Dievas, Tėvynė, valdžia / Deus, Pátria, Autoridade 1976), L. Galvão Telesas (g. 1945; Konfederacija / A Confederação 1978) ir kiti. Šiai krypčiai priskiriama ir M. de Oliveiros dokumentinis filmas Pavasario apeigos (Acto da Primavera 1960), vaidybiniai filmai Medžioklė (A Caça 1964), Benilda, arba Mergelė Motina (Benilde ou a Virgem Mãe 1975), Prakeikta meilė (Amor de Perdição 1978).
8 dešimtmetyje Portugalijos kino raida suintensyvėjo. 9–10 dešimtmetyje reikšmingų filmų sukūrė M. de Oliveira, jiems būdinga Portugalijos istorinio, kultūrinio identiteto paieškos, filmų stilistikos įvairovė, metaforų gausa, intelektualus humoras, pabrėžiama teatrališkumas, kalbos, kalbėjimo reikšmė; svarbesni: Fransiska (1981), Atlasinė kurpaitė (Le Soulier de satin 1985, pagal P. Claudelį), Mano atvejis (Mon cas 1986), Ne, arba Vadovavimo bergždžia šlovė (Non’, ou A Vã Glória de Mandar 1990), Dieviškoji komedija (A Divina Comédia 1991), Abraomo slėnis (Vale Abraão 1993), Aklo žmogaus apgavystė (A Caixa 1994), Kelionė į pasaulio pradžią (Viagem ao Princípio do Mundo 1997), Laiškas (La lettre 1999). Portugalijos kino raidai buvo svarbūs A.‑P. Vasconseloso (g. 1939, Oxala 1981, Numirėlio vieta / O Lugar do Morto 1984), J. C. Monteiro (1939–2003, Geltonojo namo prisiminimai / Recordações da casa amarela 1989, Dievo komedija / A Comedia de Deus 1995), J. Á. Moraiso (1943–2004), J. Pinto (g. 1957) filmai. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje filmų sukūrė M. de Oliveira (Žodis ir utopija / Palavra e Utopia 2000, Kalbantis kinas / Um Filme Falado 2003), P. Costa (g. 1959, Didinga jaunystė / Juventude em Marcha 2006), J. Botelho (g. 1949), T. Villaverde, J. P. Rodriguesas (abu g. 1966). Lisabonoje veikia Portugalijos sinemateka (įkurta 1949, nuo 1997 ir kino muziejus). Kino menas dėstomas Aukštojoje teatro ir kino mokykloje Lisabonoje (įkurta 1983), Porto aukštojoje meno mokykloje. Rengiami tarptautiniai kino festivaliai, tarp jų – Figueiroa da Foze (nuo 1972), Fantasporto Porto (nuo 1981), Festroia Trójoje (nuo 1985), Madeiroje (nuo 2005).
Le cinema portugais Paris 1982; L. de Pina História do cinema português Mem Martins 1987; J. de Matos‑Cruz Cinema português Lisboa 2007.
Portugalijos kultūra
Portugalijos konstitucinė santvarka
Portugalijos partijos ir profsąjungos
Portugalijos ginkluotosios pajėgos