prancūziškasis parkas

Versalio rūmų komplekso oranžerijos parko fragmentas (1770, kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtre’as)

prancziškasis parkas, baròkiškasis párkas, geomètriškasis párkas, parko tipas, susiklostęs 17 a. Prancūzijoje itališkojo parko kūrybos principus pritaikius plačiose lygumose. Prancūziškieji parkai dideli, iškilmingi, juose siekta išaukštinti valstybę ir karalių. Parkų geometrinę kompoziciją sudaro elementai, išdėstyti palei rūmams ir parkui bendrą pagrindinę simetrijos ašį. Kompozicija prasideda gatve, alėja arba keliomis alėjomis, vedančiomis į kiemą priešais rūmų duris. Rūmuose ir už jų – 2 salonai (rūmų ir parko). Kitapus rūmų pagrindinę ašį pratęsia plati alėja, vandens kanalas ir baseinas. Į šonus nuo parko pagrindinės ašies išdėstyti bosketai su kabinetais, labirintais, lauko teatrais; prie takų ir jų sankryžose stovi įvairūs paviljonai. Parko ašis veda į žvėryno miškus, šakojasi į spinduliais nutiestas proskynas ir alėjas.

Versalio rūmų parko planas (1746, kartografas Jeanas Delagriveʼas)

Istorinė apžvalga

Tokie parkai kurti Liudviko XIII ir Liudviko XIV valdymo laikais. Baroko epochos bruožai labiausiai išryškėjo A. Le Nôtre’o sukurtuose parkuose: Vaux le Vicomte Maincy (Senos ir Marnos departamentas, 1661), Versalio (pradėtas 1661, ansamblis – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1979), Tuileries Paryžiuje (pradėtas 1664), Fontainebleau (Didysis parteris, 1664; ansamblis – pasaulio paveldo vertybė, 1981), Chantilly (1668 parkas pertvarkytas į prancūziškąjį parką), Clagny (1676), Sceaux (1680), Marly (1684, po 1789 revoliucijos sunaikintas; visi prie Paryžiaus) pilių ir rūmų parkai. Prancūziškojo parko kiti kūrėjai Prancūzijoje: Jacquesʼas Boyceau (1560–1633; išleido traktatą Traktatas apie sodininkystę gamtos ir meno pagrindu. Įvairių dizainų rinkinys parteriams, vejoms, bosketams ir kitiems ornamentams / Traité du jardinage selon les raisons de la nature et de lʼart. Ensemble divers desseins de parterres, pelouzes, bosquets et autres ornements 1638), Claudeʼas Mollet (1564–1649), André Mollet (m. iki 1665). Kiek vėliau šio tipo parkai išplito visoje Europoje. Prie to prisidėjo Antoineʼas‑Josephas Dezallier d’Argenville’is (1680–1765) ir Jeanas‑Baptisteʼas Alexandreʼas Le Blond’as (1679–1719), kurie traktate Sodininkystės teorija ir praktika (La Théorie et la pratique du jardinage 1709, vokiečių kalba 1731, anglų kalba 1743) suformulavo prancūziškųjų parkų kūrimo teorinius pagrindus.

Vaux le Vicomte pilies Maincy parkas (1661, kraštovaizdžio architektas A. Le Nôtre’as)

Prancūziškieji parkai kitose šalyse: Sanssouci parkas Vokietijoje, Petrodvoreco parkas Rusijoje.

624