priebalsiai

prebalsiai, kalbos garsai, skiemenyje užimantys periferinę padėtį, turintys aiškų tarimo židinį ir pasižymintys maža bendrąja akustine energija. Priebalsiai suvokiami kaip nemuzikiniai garsai (pvz., [p], [k], [s], [š]) arba kaip garsai, kuriuos nuo balsio skiria pastebima nemuzikinio elemento priemaiša (pvz., labai stipriai ir staigiai tariant ilgąjį balsį [i·] pasigirsta priebalsis [j], nes oras ima trintis į kalbos padargus ir prie balsio tono prisideda šlamesys).

Lietuvių kalbos priebalsiai skirstomi pagal tarimo būdą (modalinius požymius), tarimo vietą (lokalinius požymius), balso stygų dalyvavimą ar nedalyvavimą (skardumą / duslumą), palatalizaciją ar jos nebuvimą (tembro požymius). Modalinės klasės sutampa su tam tikromis sintagminėmis klasėmis. Pradinės priebalsių grupės yra STR tipo (R – balsingieji, sonoriniai, priebalsiai [j], [v], [l], [r], [m], [n], S ir T – trankieji priebalsiai: S – pučiamieji [s], [š], [z], [ž], T – sprogstamieji [p], [t], [k], [b], [d], [g]). Balsingieji priebalsiai dar skirstomi į pučiamuosius [j], [v], sklandžiuosius [l], [r] ([r] – virpamasis, [l] – šoninis) ir nosinius [m], [n]. Pagal tarimo vietą skiriami lūpiniai (ir lūpų dantiniai) [p], [b], [m], [f], [v], liežuvio priešakiniai dantiniai [t], [d], [l], [n], [s], [z] ir alveoliniai [r], [š], [ž], [č], [dž], liežuvio vidurinis, arba palatalinis [j] (kitose kalbose tokių priebalsių gali būti ir daugiau, plg. latvių [ķ], [ģ], lenkų [ś], [ć]), liežuvio užpakaliniai, arba gomuriniai (veliariniai) [k], [g], [x], [h] (jiems priklauso ir fonemos [n] variantas [ŋ], plg. lá[ŋ]gas), kitose kalbose dar būna vadinamųjų poburninių – ryklinių (faringalinių) ir gerklinių (laringalinių) priebalsių. Visi trankieji priebalsiai (išskyrus svetimos kilmės [f]) gali būti skardūs [b], [d], [g], [z], [ž], [h] arba duslūs [p], [t], [k], [s], [š], [x], [f]; tariant pirmuosius balso stygos virpa, oro srovė silpnesnė. Svarbiausias skardumo ir duslumo opozicijas rodo šie pavyzdžiai: bãdas : pãdas, dù : tù, galvà : kalvà, zvebti : svebti, žãlinti : šãlinti, Hòras (senovės egiptiečių saulės dievas) : chòras. Priebalsių opozicijos žodžio gale ir prieš kitus trankiuosius priebalsius gali patirti neutralizaciją (plg.: drba : dr[p′]ti, vẽža : vè[š′]ti, daũgelis : daũ[k], mãžas : bemà[š]). Distinktyvinę funkciją tik prieš užpakalinius (žematonius) balsius atliekančiu palatalizacijos (minkštumo, tembro) požymiu gali skirtis visi priebalsiai, išskyrus [j], pvz.: balsù : balsiù, gražù : gražiù, sùsti : siùsti, kùrti : kiùrti.

Grožiniame tekste priebalsių sąskambis vadinamas konsonansu.

L: A. Girdenis Teoriniai fonologijos pagrindai Vilnius 2003; A. Pakerys Lietuvių bendrinės kalbos fonetika Vilnius 2003; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius 2006.

905