priešdėlis

prešdėlis, prefksas (lot. praefixus – pritvirtintas priekyje), žodžio pradžioje einantis afiksas. Gali būti prieš šaknį (pvz., at‑sãko, su‑gržta), prieš kitą priešdėlį (ne‑pa‑mã‑tė) arba prieš sangrąžos formantą (pa‑si‑mã‑tė). Lietuvių kalboje priešdėlis yra žodžių darybos priemonė, teikianti tam tikras leksines reikšmes ar jų atspalvius. Tik priešdėlis be‑, pabrėžiantis veiksmo trukmę, vartojamas sangrąžinių veikiamųjų dalyvių linksnių formoms sudaryti (pvz., nešs: be‑si‑nešs, ‑anti, be‑s‑nešančio, ‑ios, be‑s‑nešančiam, ‑iai). Kitose kalbose (pvz., slavų) veiksmažodžių morfologinėms formoms skrti priešdėliai vartojami dažniau. Indoeuropiečių kalbose priešdėliai išsirutulioję iš atskirų žodžių, daugiausia iš prielinksnių. Beveik visi lietuvių kalbos veiksmažodžių priešdėliai arba sutampa su atitinkamais prielinksniais (pvz., į‑, iš‑, su‑, už‑), arba skiriasi tik balsių kaitos laipsniu (plg.: priešdėliai ap(i)‑, nu‑, pa‑, pra‑, pri‑ ir prielinksnius apiẽ, nuõ, põ, prõ, priẽ). Glaudų ryšį su tam tikrais žodžiais yra išlaikę ir daiktavardžių bei būdvardžių priešdėliai (plg.: presienis ir prie siẽnos, prešaušris ir prieš aũšrą, tarpdurỹs ir tarp dùrų, ligšiolnis ir lig šiõl).

2352