prieveiksmis

preveiksmis, nelinksniuojamų ir neasmenuojamų žodžių klasė, kurią sudaro veiksmų, būsenų ir ypatybių požymius reiškiantys žodžiai. Daugelis įvairių kalbų prieveiksmių sudaryti iš vardažodžių ir įvardžių su savitomis priesagomis, pvz., latvių kalba ‑i (labi – ‘gerai’), lenkų kalba ‑o, ‑e (cicho – ‘tyliai’, dobrze – ‘gerai’), lotynų kalba ‑ter (fortiter – ‘stipriai’), prancūzų kalba ‑ment (particulièrement – ‘ypač’), anglų kalba ‑ly (briefly – ‘trumpai’), lietuvių kalba ‑(i)ai, ‑yn, ‑(i)ui, ‑(i)aip, ‑ur (gera, aukštỹn, pavieniu, visap, kitu) ir panašiai. Lietuvių kalboje prieveiksmiais yra virtusios sustabarėjusios įvairių linksnių formos: vardininko (pvz., ganà), kilmininko (pvz., kõ), naudininko (pvz., kám), galininko (pvz., trupùtį), įnagininko (pvz., tyloms), vietininko (pvz., namiẽ), t. p. prielinksnių konstrukcijos (pvz., iš tikrjų, į valiàs). Tik kai kurie lietuvių kalbos prieveiksmiai nėra tiksliai siejami su kitų klasių žodžiais (pvz., čià, teñ, daba, týčia).

L: K. Ulvydas Lietuvių kalbos prieveiksmiai Vilnius 2000.

2352