provenieñcija (pranc. provenance – kilmė, šaltinis < lot. provenio – kylu, atsirandu), knygotyroje – leidinio (pvz., knygos, žemėlapio, periodikos) ar kito dokumento (pvz., rankraščio, smulkiojo spaudinio) priklausymo (nuosavybės) nustatymas ir ženklas. Dažniausiai naudoti provenienciniai ženklai: dokumente esantys asmenų ir institucijų įrašai ranka (autografai, inicialai, dedikacijos, ženklai ir kita), protoekslibrisai (heraldinis dekoravimas), ekslibrisai, superekslibrisai, antspaudai, lipdės (spausdinti lapeliai su asmens vardu ar institucijos pavadinimu, užfiksuota saugojimo vieta ir / ar tema), marginalijos.
Proveniencija rodo ne tik dokumento priklausymo konkrečiam asmeniui, organizacijai ar institucijai chronologiją, bet ir aplinkybes, kuriomis pasikeitė savininkas, pateikia daugiau žinių apie jį, leidinį skaičiusių asmenų požiūrį į jį, leidžia patikrinti, ar spaudinys teisėtai atiteko kitam savininkui, bei kita. Padeda kataloguojant senuosius knygų, periodikos ir kitus rinkinius, rankraščius, atkuriant bibliotekų kolekcijas, kurių katalogai neišlikę, istoriškai rekonstruojant išsklaidytas bibliotekas, kuria bibliofilinę knygos vertę (leidiniai su provenienciniais ženklais gali būti skirtingai vertinami ir finansiškai, ir istoriškai). Proveniencijos publikuojamos senųjų spaudinių kataloguose su pagalbinėmis rodyklėmis, kuriamos specializuotos duomenų bazės.
Knygų ir kitų dokumentų provenienciniai ženklai tyrinėjami atsižvelgiant į knygos istoriją, laikotarpio kultūrą, meno stilių, kitų reiškinių įtaką, remiamasi heraldikos, paleografijos, biografistikos, menotyros, literatūros ir bibliotekų istorijos žiniomis.
Knygos ženklų tyrimais ypač susidomėta 19 a. pabaigoje Vokietijoje, Anglijoje, 20 a. pradžioje – Lenkijoje, Rusijoje ir kitose šalyse.
Lietuvos knygos ženklų tyrinėjimų pradžia siejama su P. Galaunės studija Ex-librisas Lietuvoje (XVI–XX šimtmečiai) (1926), kurioje nušviesta ekslibriso atsiradimo Europoje ir Lietuvoje istorija, formų ir stilių tradicijos. A. Ružancovas 1926 spaudoje pateikė istorinių duomenų apie ekslibriso atsiradimą Lietuvoje. 1937 ekslibrisų kolekcininkas Viktoras Cimkauskas svarstė, kas turėtų būti laikoma lietuvišku ekslibrisu, A. Merkelis teigė, kad J. Tumas-Vaižgantas buvo vienas pirmųjų lietuvių, pradėjusių naudoti ne tik ekslibrisą, bet ir antspaudą. Bibliofilas Vladas Zdzichauskas aprašė 1934 Šiaulių Aušros muziejuje veikusią senų knygų parodą, kurioje eksponuoti ekslibrisai ir knygų įrašai.
Vilniaus katedros kapitulos bibliotekos (įkurta 16 a. pradžioje) ekslibrisas
įrašas Vilniaus dominikonų vienuolyno bibliotekos knygoje (1830)
Sovietmečiu vienas reikšmingiausių tyrinėjimų buvo E. Laucevičiaus knyga XV–XVIII a. knygų įrišimai Lietuvos bibliotekose (1976), kurioje aprašyti odiniai įrišimai su superekslibrisais, superekslibrisų spausdinimo istorija ir tradicijos. V. Kisarausko žinyne Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918 (1984) aptariama knygos ženklų ir jų tyrinėjimų istorija Vakarų Europoje, ženklų grupės ir atlikimo technika.
Svarbią tyrimų dalį sudaro senųjų spaudinių katalogai. N. Feigelmano kataloge Senoji lietuviška knyga Vilniaus universitete (dalis 1 1959) aprašyti ir leidinių, išleistų iki 1800, knygos ženklai, pateikta pagalbinė proveniencijų rodyklė, veikale Lietuvos inkunabulai (1975) – proveniencijų svarba tiriant inkunabulus. L. Vladimirovas 1970 pagal senuosius priklausymo ženklus nustatė, iš kokių vienuolynų ir bažnyčių bibliotekų senosios knygos pateko į Vilniaus universiteto biblioteką. Šios bibliotekos specialistai (Petras Račius, Sondra Rankelienė, N. Feigelmanas, Irena Daugirdaitė, Ina Kažuro ir kiti) parengė senųjų spaudinių katalogus: Vilniaus universiteto bibliotekos elzevyrai (1994), Vilniaus universiteto bibliotekos paleotipai (2003), Vilniaus universiteto bibliotekos aldai (2008), Vilniaus universiteto bibliotekos kirilikos leidinių kolekcija, 1525–1839 (2013), Vilniaus universiteto bibliotekos plantenai (2015).
poeto, dramaturgo Eugenijaus Karolio Antano Teofilio Rönne (1830–95) reljefinis įspaudas Gargždų dvaro bibliotekoje saugotose knygose
Renavo dvaro savininko Antano Rönneʼs (1794–1877) bibliotekos knygų nuosavybės ženklai lipdės (kiekviena spalva reiškė tam tikrą temą)
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fondus tyrinėjusi Birutė Kurliandskienė 1974 susistemino ekslibrisų kolekciją (daugiau kaip 4700 vienetų), A. Braziūnienė 1992–94 Knygotyroje aprašė šios bibliotekos lituanikos fondo knygų ženklus, suskirstė juos į rankraštinius įrašus ir 18 a. atsiradusius ekslibrisus, superekslibrisus, antspaudus, lipdes. Daivos Narbutienės, Violetos Radvilienės, Dalios Rauckytės-Bikauskienės parengtame kataloge XVI–XVII a. lituanika Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje (2007) aprašyti 1046 tomai, pateikta proveniencijų rodyklė. D. Rauckytė-Bikauskienė ir Ona Bliūdžiūtė tyrė į šią biblioteką iš Karaliaučiaus universiteto bibliotekos patekusių knygų, Aida Grybienė – senosios periodikos proveniencijas.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos senųjų spaudinių proveniencijas tyrinėjo J. Tumelis, A. Pacevičius, Jadvyga Misiūnienė ir kiti. Bibliotekos specialistai Milda Kvizikevičiūtė, Eva Praškevič, Viktorija Vaitkevičiūtė-Verbickienė parengė katalogus: Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inkunabulai (2014), „Officina Plantiniana“ knygos Nacionalinėje bibliotekoje (2022). Tirti bibliotekoje saugomi elzevyrai ir senosios Biblijos (J. Misiūnienė), paleotipai ir mišiolai (V. Vaitkevičiūtė-Verbickienė), cenzūros drausti spaudiniai (Arida Riaubienė), Karaliaučiaus universiteto bibliotekos (Jolita Steponaitienė) ir kiti leidiniai. Kaune veikiančių bibliotekų senųjų spaudinių fondus tyrinėjo Sigitas Lūžys, Rita Urbaitytė, Irena Vitkauskienė, parengė katalogus XV–XVI amžiaus knygos Kauno bibliotekose (2006), XVII amžiaus knygos Kauno bibliotekose (2 tomai, 2019).
ant Guillilaumeʼ Budé veikalo De transitu hellenismie ad christianismum (1533) iš Žygimanto Augusto bibliotekos įspaustas superekslibrisas (viena iš žinomų daugiau kaip 10 atmainų) su užrašu Sigismundi Augusti Regis Poloniae Monumentum
vienas iš Vilniaus katedros kapitulos bibliotekos knygose esančių rankraštinių įrašų
16–17 a. Lietuvos valdovų ir didikų knygų ženklus nagrinėjo Rimas Supranavičius, S. Rankelienė, J. Misiūnienė, A. Braziūnienė, Arvydas Maciulevičius, A. Pacevičius, D. Narbutienė ir kiti. Tirtos Žygimanto Augusto bibliotekos, Nesvyžiaus Radvilų, Ignoto Oginskio (1755–86), J. Platerio Gedminaičių dvaro (prie Švėkšnos), Raudondvario rūmų, Sapiegų bibliotekos ir kitų bibliotekų proveniencijos. A. Pacevičius monografijoje Vienuolynų bibliotekos Lietuvoje 1795–1864 (2005) tyrė Lietuvos vienuolynų bibliotekas.
Nijolė Lietuvninkaitė 1986 viena pirmųjų aptarė V. Biržiškos, J. Tumo-Vaižganto asmeninių bibliotekų knygas su proveniencijomis, 2004 parengė S. Didžiulio asmeninės bibliotekos katalogą. Detaliai rekonstruotos A. Baranausko (Inga Liepaitė, Antanas Verbickas, 2017), J. A. Pabrėžos (A. Pacevičius, Nijolė Raudytė, 2023), J. Basanavičiaus (D. Narbutienė, S. Narbutas) ir kitos bibliotekos. D. Kaunas aprašė Mažosios Lietuvos lietuvių ekslibrisus, knygininkų Štalių dinastijos ekslibrisus ir knygų žymėjimo lipdes, draugijos Birutė antspaudus, rekonstravo jos biblioteką, knygoje Donelaičio žemės knygiai (1993) aprašė Mažojoje Lietuvoje naudotus knygos ženklus ir suskirstė juos į grupes, monografijoje Mažosios Lietuvos knygų namai (2025) tęsė ir apibendrino Mažosios Lietuvos bibliotekų ir proveniencijų tyrimus.
lietuvių raštijos tyrinėtojo J. Platerio sukauptos lituanistinės bibliotekos knygose dėtas parašo faksimilinis antspaudas
puošnus protoekslibrisas italų kanoninės teisės pradininko Graciano (?–apie 1179) bažnytinės teisės rinkinio Decretum (cum aparatu Bartholomaei Brixiensis) (išleistas 1493 Venecijoje) pradžioje
Siekdami nustatyti Vakarų Europos knygos kelią į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę inkunabulų proveniencijomis rėmėsi E. Gudavičius, V. Vaitkevičiūtė-Verbickienė, Ž. Stonytė-Tamaševičienė, Kęstutis Gudmantas ir kiti. Kompleksiškai nagrinėtos senųjų hagiografijos kūrinių (Gita Drungilienė), 16–17 a. lotyniškų knygų (D. Narbutienė), Augustino darbų (Nijolė Klingaitė-Dasevičienė), 16 a. Šventojo Rašto knygų (Evaldas Grigonis), J. Bretkūno Postilės 1591 (O. Aleknavičienė), L. Ivinskio kalendorių (Tomas Petreikis) proveniencijos. 20 a. pabaigoje–21 a. teoriniais proveniencijų klausimais rašė A. Braziūnienė, A. Pacevičius, S. Rankelienė (1997 pasiūlė proveniencijas nagrinėti ir kalbotyros bei tautosakos aspektais, 2021 išskyrė ir aprašė protoekslibrisus), J. Steponaitienė (2003 aptarė Lietuvoje atliktus proveniencijų tyrimus), S. Lūžys (2012 atkreipė dėmesį į senųjų spaudinių proveniencijų tyrimų svarbą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugiakalbystei pažinti), O. Ž. Zaveckienė (išsamiai aprašė lietuviškus ekslibrisus), T. Petreikis (nagrinėjo marginalijų tipologiją, pateikė jų apibrėžimus ir aptarė santykį su egodokumentais), Rūta Smažinienė (nagrinėjo praktinius proveniencijų registracijos bibliotekų kataloguose klausimus) ir kiti.
22274
22273