XV tarptautinio eksperimentinės archeologijos festivalio Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje dalyvis žiedžia puodą (2014)

vyras žiedžia ir formuoja indą (fotografas Klemensas Čerbulėnas, 1952; Lietuvos nacionalinis dailės muziejus)

paminklas Lietuvos puodžiams prie Utenos kraštotyros muziejaus filialo Vytauto Valiušio keramikos muziejaus Leliūnuose (Utenos rajono savivaldybė)

puõdžiai, amatininkai – molinių indų dirbėjai. Manoma, amatininkų puodžių bronzos amžiuje pirmiausia radosi Mesopotamijoje ir senovės Egipte, kai indus pradėta žiesti rankomis, vėliau kojomis sukamu žiedžiamuoju ratu.

Puodžiai Lietuvoje

Lietuvoje apie puodžius žinoma iš 10 a., kai imta naudoti rankinis žiedžiamasis ratas.

14–15 amžiuje puodžiai kūrėsi prie pilių, dvaruose, miestuose (čia jau plito kojinis žiedžiamasis ratas), molinius indus imta degti specialiose puodžių krosnyse.

16–19 a. buvo puodžių cechų. Paskutiniai puodžių cechai panaikinti 19 a. pabaigoje.

19 a. antroje pusėje daug kur, 20 a. pirmoje pusėje kai kur dažniausiai moterys ūkio reikalams lipdydavo puodus namuose ant tam skirtų sukiojamų stovylų arba suolų, degdavo duonkepėse krosnyse. Puodžiai vyrai savo dirbinius dažniausiai parduodavo turguje. Puodžiai žiedėjai iš pradžių amatininkavo miestuose ir miesteliuose. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje Suvalkų ir Kauno gubernijose dauguma žiedėjų dirbo pavieniui kaimuose, namuose (virtuvėje arba atskirame kambaryje) įsirengtose dirbtuvėse, Vilniaus gubernijoje – didelėse dirbtuvėse Vilniuje, Jašiūnuose, Streipūnuose (prie Vievio), Varėnoje. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje puodžių dirbtuvių buvo Anykščiuose, Jurbarke, Kaune (9), Kalvarijoje, Kelmėje, Kudirkos Naumiestyje, Kupiškyje, Kuršėnuose, Prienuose, Seirijuose, Simne, Tauragėje, Tytuvėnuose, Ukmergėje, Utenoje, Šiauliuose, Viekšniuose, kai kuriuose Užnemunės, Rytų Aukštaitijos kaimuose.

19 a.–20 a. pirmoje pusėje puodžių amato iš mažens buvo mokomasi šeimoje iš tėvų, dėdžių, brolių, kitų giminaičių (10–12 metų paaugliai mokėdavo ruošti molį, kūrenti krosnį, džiovinti, puošti, degti dirbinius, 15–17 metų jau dirbdavo savarankiškai). Už tam tikrą mokestį (19 a. pabaigoje – 5–25 rublių, 20 a. 4 dešimtmetyje – iki 100 litų už mokslo metus, kartais nemokamai ir su išlaikymu arba gaudami 5–35 rublius atlygį) mokėsi pas meistrus miestuose ir miesteliuose (trejus–ketverius metus kartu mokydavosi 2–3 mokiniai). Puodžiai turėjo mokėti įvairius indus nužiesti, išdegti ir glazūruoti. Puodžius nuo 1928 pradėjo mokyti Kauno amatų mokyklose; Kaune ir Viekšniuose buvo rengiami jų tobulinimosi kursai.

Puodžiai dirbinius parduodavo namie kaimynams, perpirkliams (dažniausiai žydams), vežiodavo po kaimus, turgus. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje nemažai puodžių dirbinių buvo vežama ir į dabartines Baltarusiją, Latviją, Estiją. 20 a. pradžioje atsirado, 3–4 dešimtmetyje daugėjo keliaujančių samdomų puodžių.

Sovietinės okupacijos metais puodžiai buvo prievarta suburti į verslinės kooperatines arteles, kolūkius. Puodžių labai sumažėjo 1960 kooperatines įmones perdavus valstybinei pramonei. Dalis puodžių priklausė Liaudies meno draugijai. 8 dešimtmetyje buvo rengiamos puodžių dienos.

21 a. pradžioje puodininkystės tradicijas gaivina Lietuvos tautodailininkų sąjunga: Zyplių dvare (Šakių rajonas) ir kitur rengiami puodžių plenerai, festivaliai Puodžių turgus.

L: Lietuvių liaudies menas / Keramika Vilnius 1959; J. Kudirka Lietuvos puodžiai ir puodai Vilnius 1973.

puodininkystė

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką