rinkos savireguliacijos teorija

riñkos savireguliãcijos teòrija, liberalioji ekonominė teorija, kuri teigia, kad laisvoji rinka gali savarankiškai (t. y. be valstybės įsikišimo), greitai ir be didesnių ekonominių ar socialinių nuostolių grįžti į rinkos pusiausvyros būklę, kai dėl kokių nors priežasčių išeina iš pusiausvyros. Rinkos savireguliacijos mechanizmą, keičiantį prekių ir paslaugų gamybos ir pardavimo mastą taip, kad jis atitiktų pusiausvyros lygį, sudaro paklausos ir pasiūlos sąveika, laisvai kintančios kainos ir konkurencija. Rinkos savireguliacijos teorija remiasi „nematomosios rankos“ principu (gamintojų ir vartotojų protingasis egoizmas nukreipia jų ekonominę veiklą visai visuomenei naudinga kryptimi), Say dėsniu (produkcijos gamybos procese sukuriamos gyventojų pajamos darbo užmokesčio, pelno ir rentos formomis, kurių dydis yra lygus šios produkcijos vertei, dėl to esą visa pagaminta produkcija gali būti nupirkta esant bet kokiam gamybos mastui – pasiūla pati kuria paklausą ir jų dydžio nereikia specialiai suderinti) ir prielaidomis, kad investicijos ekonomikoje yra lygios santaupoms (tai garantuoja investicinių prekių rinkos pusiausvyrą), o kainos, darbo užmokesčio lygis ir palūkanų normos greitai kinta ir didėjimo, ir mažėjimo linkme, nuolat reaguodamos į rinkos konjunktūros pokyčius. Pasikeitus paklausai ar (ir) pasiūlai, prekių ir paslaugų kainos ir gamybos mastas ima keistis, kol pasiekiama nauja rinkos pusiausvyra (pvz., mažėjant automobilių ir didėjant drabužių paklausai, automobilių kainos mažėja, o drabužių – didėja, dėl to gamintojai mažina automobilių ir didina drabužių gamybą, atitinkamai keisdami ekonominių išteklių paskirstymą ir darbo vietų skaičių). Pagal rinkos savireguliacijos teoriją, ekonominiai nuosmukiai galimi, bet jų atsiranda ne dėl rinkos mechanizmo trūkumų, o tik dėl nepaprastų išorinių priežasčių: stichinių nelaimių, politinių sukrėtimų, karų, epidemijų, nepagrįsto valstybės kišimosi į ekonomiką ir kita. Rinkos savireguliacijos teorijos priešininkų nuomone, rinkos savireguliacija yra tik teorinis modelis, kuris dažnai neveikia praktiniame ekonominiame gyvenime, nes kainos ir darbo užmokestis gali būti nelankstūs (gamintojai ir profesinės sąjungos nesutinka jų mažinti net tada, kai paklausa gerokai sumažėja), rinkos mechanizmo veikimą iškreipia tobulosios konkurencijos nebuvimas (didesnės įmonės turi rinkos galią ir leidžiant joms veikti netrukdomai pažeidžiami visuomenės interesai), nepakankama pirkėjų ir pardavėjų informacija apie rinkoje vykstančius procesus. Pasiūla gali ilgą laiką išlikti nelygi paklausai, dėl to kyla besikartojančios ekonominės krizės (dažniausiai susijusios su perprodukcija), turinčios pragaištingų padarinių; vienintelis būdas to išvengti yra kryptingas rinkos valstybinis reguliavimas.