romantzmas baletè klostėsi 19 a. 4–6 dešimtmetyje Prancūzijoje. Statant fantastinių, egzotiškų siužetų baletus siekta sukurti nežemiškumo įspūdį, pabrėžti žmogaus ir antgamtinių būtybių arba visuomenės konfliktą. Ieškota įvairesnių nei iki tol raiškos priemonių – tobulinta baleto artistų sukinių, šuolių technika, balerinos pradėjo šokti ant pirštų galų (avėdamos puantus), išaugo balerinos solo šokio, kordebaleto, sinchroniško šokio reikšmė. Žymiausia romantizmo krypties atstove laikoma italė balerina M. Taglioni. 19 a. 4 dešimtmetyje Prancūzijoje ji įkūnijo specialiai jai tėvo baletmeisterio F. Taglioni pastatytų baletų J. M. Schneitzhöfferio (1785–1852) Silfidė (1832), A. Ch. Adamo Dunojaus mergelė (1836), L. W. Maurerio (1789–1878) Šešėlis (1839) pagrindines herojes. Šiai balerinai prancūzų dailininkas E. Lami (1800–90) sukūrė silfidės kostiumą, kurį sudarė prie šokėjos kūno prigludusi liemenė, baltas, lengvas, pusiau permatomas sijonas (vėliau jis buvo dar patrumpintas ir išpūstas, prancūziškai vadintas tutu, rusiškai pačka), prie suknelės nugaros prisiūti sparneliai, vainikėlis ant galvos. Romantinio baleto viršūne laikomame prancūzų kompozitoriaus A. Ch. Adamo balete Žizel (1841, baletmeisteriai J. Perrot ir J. Coralli, 1779–1854, Paryžiaus operoje Žizel šoko C. Grisi) itin daug reikšmės teikta choreografinei formai pas d’action (šoka solistai ir kordebaletas), atsirado muzikos, pantomimos ir šokio vienovė.
19 a. 5–6 dešimtmetyje susiklostė romantinio baleto atmaina, kurios atstovas prancūzų baletmeisteris J. Perrot vietoj fantastinių siužetų naudojo istorines, folkloro temas, statė baletus V. Hugo (C. Pugni Esmeralda 1844), G. Byrono (Korsaras 1856) ir kitų rašytojų kūrinių motyvais. Danų baletmeisteris A. Bournonville’is statė baletus pagal liaudies legendų ir pasakų siužetus (E. Helstedo ir kitų Neapolis, arba Žvejas ir jo nuotaka 1842, H. S. Paulli Vestuvių procesija į Hardangerį 1853, N. W. Gade’s, J. P. E. Hartmanno Liaudies padavimas 1854). 1836 jis sukūrė naują baleto Silfidė variantą pagal H. S. Løvenskioldo muziką. Kitos žymiausios romantizmo balerinos: austrė F. Elssler, italės C. Grisi, F. Cerrito (1817–1909), danė L. Grahn (1819–1907).
Rusijoje romantinis baletas susiklostė 19 a. 4–5 dešimtmetyje po nuolatinių M. Taglioni ir F. Elssler gastrolių šalyje. M. Taglioni romantinio baleto atlikimo principus perėmė ir išplėtojo rusų balerinos J. Sankovskaja (1816–78, Maskvoje) ir J. Andrejanova (Sankt Peterburge). 4–5 dešimtmetyje Sankt Peterburge ir Maskvoje romantinių baletų pastatė F. Taglioni, 6 dešimtmetyje – J. Perrot. Romantinės krypties elementų būta baletuose C. Pugni Faraono duktė (1862), L. Minkaus Bajaderė (1877), A. Glazunovo Raimonda (1898, visų baletmeisteris M. Petipa), P. Čaikovskio Spragtukas (1892, baletmeisteris L. Ivanovas) ir Gulbių ežeras (1894–95, 1 ir 3 veiksmo baletmeisteris M. Petipa, 2 ir 4 veiksmo baletmeisteris L. Ivanovas).