romų muzika

ròmų mùzika, čigõnų mùzika. Jai priskiriama originalios romų taboro dainos, romų perimtos ir interpretuotos kitų tautų liaudies dainos, romų muzikantų atliekama Europos šalių miestų buitinė muzika.

Originali romų taboro muzika

koncertuoja romų ansamblis

Originali romų taboro muzika yra vokalinė, dažniausiai monodinė, be muzikos instrumentų pritarimo. Kai kurie taboro dainoms būdingi bruožai, susiklostę prieš keletą tūkstantmečių pagal indų ir arabų muzikos tradicijas, yra bendri įvairioms romų muzikinio folkloro apraiškoms. Tai dainavimas atviru balsu, melizmų, glissando gausa, egzaltuotai jausminga dainavimo maniera, dermės su padidintomis sekundomis (dvigubai harmoninis mažoras ir dvigubai harmoninis minoras), formos variantiškumas, improvizaciškumas, kintamas ritmas, sinkopės, nuo pradžios iki pabaigos greitėjantis tempas.

Vyrauja 2 tipų taboro dainos – ltos, laisvai plėtojamos melodikos (loki-dilia) ir gretos, šokio pobūdžio, kupletinės struktūros, lỹdimos įvairių šūksnių (kelimaški-dilia). Vienbalsėse taboro dainose pasitaiko specifinės heterofonijos, kai pagrindinė melodija palydima ritminiu tonikos kontrapunktu, rečituojamu žodžiu ar skiemeniu. Tuo metu šokėjai ploja delnais, spragsi pirštais ir groja mušamaisiais muzikos instrumentais (kartais buities reikmenimis). Taboro dainos gyvuoja nerašytiniu būdu. Joms įtakos turi tautõs, kurios teritorijoje gyvena romai, muzikinis folkloras, dėl to skirtingose vietose skiriasi jų melodika, ritmika. Specifiniais ypatumais labiausiai pasižymi Ispanijos, Vidurio Europos, Balkanų, Vengrijos, Rytų Europos romų muzika.

Romų interpretuota kitų tautų liaudies ir autorinė buitinė muzika

Romų interpretuota kitų tautų liaudies ir autorinė buitinė muzika (skirtingai negu romų taboro dainos) yra vokalinė instrumentinė arba instrumentinė. Pirmųjų žinių apie romų muzikavimą yra 11 a. Persijos rankraščiuose. Nuo 15 a. romų muzikantai buvo populiarūs Vengrijoje. Jie griežė karaliaus, didikų rūmuose liutnia, gitara, vėliau smuiku. 18 a. Vengrijoje susiklostė romų atliekamos vengrų liaudies ir miesto buitinės muzikos tipas, kurį įkūnijo verbunkošo stiliaus kūriniai (čardašas). 19 a. atsirado romų instrumentinės kapelos (būdinga sudėtis – 2 smuikai, klarnetas, violončelė arba kontrabosas, cimbolai), kurios, keliaudamos po šalį, populiarino vengrų muziką. 19 a. pabaigoje romų kapelose susiklostė specifinis saloninis stilius, kurio pagrindiniai žanrai – meilės romansas ir greita šokio pjesė – buvo panaudoti I. Kálmáno ir F. Leháro operetėse.

Ispanijos romų muzika

Ispanijoje nuo 18 a. plito 2 giminingi romų muzikavimo stiliai – cante jondo (Granadoje) ir cante flamenco (Sevilijoje bei Andalūzijoje). Tai yra dainuojamojo ir šokamojo romų folkloro rūšys, kuriose susijungė ispanų ir maurų liaudies muzikos elementai (flamenkas). Dainai ir šokiui pritariama gitara (ritminis ir melodinis kūrinio pagrindas), kastanjetėmis, būgneliais, kartais ir varpeliais. Nuo 19 a. gitara tapo pagrindiniu Ispanijos romų instrumentu, paplito instrumentiniai cante flamenco žanrai, atsirado gitaristų virtuozų.

Rusijos romų muzika

Rusijoje 18 a. pabaigoje plito romų chorai ir vokaliniai instrumentiniai ansambliai. Pirmiausia Maskvoje ir Sankt Peterburge susibūrę romų chorai savo repertuarą sudarė iš aranžuotų rusų liaudies ir profesionalių kompozitorių sukurtų dainų. Chorui ar ansambliui paprastai pritardavo 2 gitaristai; dainininkai mušė būgnelius. Čigonų interpretacijos ir atlikimo maniera turėjo įtakos rusų liaudies kūrybai (melodikoje atsirado padidintieji intervalai, melizmos, glissando, sinkopės), ankstyvajai A. Varlamovo, A. Guriliovo, A. Verstovskio vokalinei kūrybai. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje iš rusų autorinės dainos atsirado romų romanso tipas. Jam būdinga supaprastinti poetinis tekstas ir muzikinė forma (vietoj trijų dalių – kupletinė), gitaros pritarimas (vietoj fortepijono), choriniai refrenai tarp kupletų. 19 a. viduryje romų chorai ėmė dainuoti ir autentiškus A. Guriliovo, A. Varlamovo, A. Verstovskio ir kitų rusų kompozitorių romansus (pagal G. Deržavino, I. Kozlovo, A. Delvigo, A. Puškino ž.). Romų chorai paplito po Rusiją, garsėjo talentingi dainininkai solistai ir gitaristai.

Romų muzikinio folkloro tyrimai

Romų muzikai būdingas intonacijas ir originalias melodijas savo kūryboje naudojo P. Čaikovskis, S. Rachmaninovas, M. Glinka, F. Lisztas, P. Sarasate, B. Bartókas, M. Ravelis, J. Straussas, M. de Falla. Įvairiose šalyse 19 a. pabaigoje susidomėta romų muzikiniu folkloru. Jį pradėta užrašinėti ir moksliškai tirti, išleista romų autentiško folkloro rinkinių. Rusijoje 1934 įkurtas romų teatras Romen. 1958 Jeres de la Fronteroje (Ispanija) įkurta Flamenkologijos ir folkloro katedra. Leidžiamas žurnalas Flamenco.

L: B. Bartók Die Volksmusik der Magyaren und der benachbarten Völker Berlin–Leipzig 1935; W. Starkie Gypsy London 1936; T. Ščerbakova Cyganskoe muzykal′noe ispolnitel′stvo i tvorčestvo Rossii Moskva 1981.

čigonų muzika

3051