Alde’ės žemupio ties Orford Nesso nerija kraštovaizdis
Sàfolkas (Suffolk), grafystė rytų Anglijoje. Šiaurėje ribojasi su Norfolku, rytuose – su Šiaurės jūra, pietuose – su Eseksu, vakaruose – su Kembridžšyru. Plotas 3802 km2 (aštuntoji pagal dydį Anglijos grafystė). 763 400 gyventojų (2024). Didžiausi miestai (2024): Ipswichas (139 tūkst. gyventojų), Lowestoftas (71 tūkst. gyventojų), Bury St Edmundsas (43 tūkst. gyventojų), Haverhillas (27 tūkst. gyventojų). Grafystės administracinis centras – Ipswichas. Aukščiausia vieta – Great Woodo kalva (128 m). Grafystei būdingi įvairūs kraštovaizdžiai: rytuose – smėlėti paplūdimiai, dūlantys skardžiai, gilios upių žiotys, Orford Nesso nerija, centrinėje dalyje – žemos banguotos kalvos, vakaruose – kreidinis kalvagūbris. Dalis grafystės pakrantės priklauso Esekso ir Safolko kranto ir viržynų išskirtinio kraštovaizdžio zonai.
Svarbiausi ūkio sektoriai pagal užimtų gyventojų skaičių (2023; procentais): didmeninė ir mažmeninė prekyba (15,3 %), apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos (13,3 %), sveikatos priežiūra ir socialinis darbas (13,2 %). Turizmas (2023 suteikta paslaugų už 2,1 mlrd. svarų sterlingų). Išvystytas jūrų ir logistikos sektorius, Felixstowe’e yra didžiausias Jungtinėje Karalystėje konteinerių uostas. Plėtojama žemės ūkis (daugiausia auginami javai, cukriniai runkeliai ir daržovės), žvejyba, maisto perdirbimo pramonė.
Istorija
Ankstyviausi paleolito gyvenviečių ir žmonių veiklos pėdsakai Safolke (Pakefieldo ir Beeches Pito vietovėse) datuojami 700 000 prieš Kristų. Neolito laikotarpiu (4000–2500 pr. Kr.) išplito žemdirbystė, keramika, atsirado nuolatinės gyvenvietės. Žymiausias geležies amžiaus (800 pr. Kr.–1 a. vidurys) paminklas yra Clare Campo įtvirtinta gyvenvietė. 43–410 dabartinio Safolko teritorija priklausė Romos Britanijos provincijai ir buvo apgyventa britų icenų genties. Pasitraukus romėnams 5 a. antroje pusėje rytinėje dabartinės Anglijos pakrantėje apsigyveno germanų anglų gentys. Safolko grafystė (Sudfole, Suthfolc – senąja anglų k. pietų tauta) susiformavo iš Rytų Anglijos karalystės pietinės dalies. Sutton Hoo nekropolio radiniai rytinėje grafystės dalyje rodo Rendleshame buvus karališkosios valdžios centrą. Svarbiausios anglosaksų gyvenvietės buvo Sudbury ir Ipswichas. 9 a. Safolkas kentėjo nuo vikingų įsiveržimų. Nuo 9 a. vidurio iki 10 a. pradžios administracinio darinio, kuriame galiojo vadinamoji danų teisė (Danelaw), dalis.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Lavenhame, 15 a. pastatyta prekybos vilna lėšomis
Spėjama, kad 917 karaliui Eduardui Vyresniajam nukariavus danų valdomą Rytų Angliją buvo įkurtos Norfolko ir Safolko grafystės. 1066 Vilhelmui I Užkariautojui užėmus Angliją Safolke įvykdyta esminė žemės nuosavybės ir valdymo pertvarka, įvesta feodalinė sistema. Per Baltosios ir Raudonosios rožių karus Safolko diduomenė rėmė Jorkus. Iki 18 a. trukusio ekonomikos klestėjimo pagrindas buvo vilnos pramonė. Dėl vyraujančių kaimiškų vietovių ir stambių anglies ar geležies telkinių stokos 18–19 a. pramoninė revoliucija vyko lėtai. Ekonomikos pertvarką paspartino 1862 nutiesta geležinkelio linija, sujungusi Ipswichą su Londonu. 19 a. pabaigoje Safolko grafystė tapo pasauline žemės ūkio mašinų gamybos lydere. 20 a. viduryje dėl konkurencijos ir technologijos pokyčių tradicinės ūkio šakos (žvejyba, žemės ūkio mašinų gamyba) patyrė nuosmukį.
3197