sãkas (rus.; lenk. sok), Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teismo proceso dalyvis – seklys, kaltintojas, skundėjas, kurį nukentėjusioji šalis samdydavo siekdama išaiškinti nusikaltimą, surasti nusikaltėlį (sekti pėdsaką) ir vogtus daiktus. Sako paslaugų reikėdavo nepavykus nusikaltėlio pagauti nusikaltimo vietoje. Sako užduotis buvo nurodyti ieškomą nusikaltėlį, pavogtą daiktą ar bėglį. Saku galėjo būti gerą reputaciją turintis asmuo, byloje jis laikytas trečiąja nesuinteresuotąja puse. Už savo darbą sakas imdavo mokestį, vadinamą sekybomis (prosoka). Sakas dažnai minimas Kazimiero teisyne (1468), mažiau – Lietuvos Statutuose (Lietuvos Statutas) ir Lietuvos Metrikos teismų bylų knygose. Stiprėjant valstybės institucijų (teismų) reikšmei sako veikla pamažu neteko reikšmės. III Lietuvos Statute (1588) sakas vykdė tik skundimo funkciją. Nuo 17 amžiaus sako, kaip skundėjo, reikšmė įsivyravo šnekamojoje kalboje. Panašaus pobūdžio (ir pavadinimo) paprotinės teisės seklių institutai buvo slavų kraštuose, Skandinavijoje, Anglijoje ir kitur.
seklys; skundėjas; sekybos
L: J. Bardach O dawnej i niedawnej Litwie Poznań 1988.
2336
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.