šalamajà (vok. Schalmei < lot. calamus – nendrė), muzikos instrumentas – pučiamasis liežuvėlinis aerofonas. Ilgas, tiesus kūgiškas medžio (dažnai klevo) vamzdis su dvigubu nendrės liežuvėliu. Panaši į obojų. Garsas stiprus, šaižus, veriantis. Esti įvairių dydžių. Didesnė ir žemiau skambanti šalamaja dar vadinama bombarda. Šalamajos ir bombardos sudaro šių instrumentų šeimą: aukštasis diskantas (50 centimetrų ilgio; diapazonas a1–e3), sopranas (65 centimetrų; d1–h2), altas (75 centimetrų; g–d2), tenoras (110 centimetrų; c–g1), bosas (skirtingų derinimų, 130–180 centimetrų; nuo G–g1 iki C–c1 ), kontrabosas (skirtingų derinimų, 290 centimetrų; F1–f).
17 a. viduryje patobulinus šalamają buvo sukonstruotas obojus ir klarnetas, iš bombardos – fagotas. Į Europą šalamaja pateko iš Artimųjų Rytų per kryžiaus žygius. Šalamaja vėl išpopuliarėjo 20 a. senosios muzikos ansambliuose.
šalamaja
1731
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.