San Gimignano (San Džiminjãnas), miestas Italijos vidurinėje dalyje, Toskanoje, į šiaurės vakarus nuo Sienos.
7500 gyventojų (2020). Vyno (nuo 14 a.), spirito gamyba, metalo apdirbimas. San Gimignano apylinkėse – vynuogynai. Turizmas. Biblioteka. Sakralinio meno, etruskų, archeologijos, kankinimų ir vidurinių amžių nusikaltimų, vyno, ornitologijos muziejai; pinakoteka, moderniojo ir šiuolaikinio meno galerija.
Architektūra
Vidurinių amžių gatvių tinklas. Išliko miesto sienos su vartais fragmentų (13–14 a.), trikampė Cisternos aikštė (13 amžius). Bažnyčios: Kolegijos (pašventinta 1148, rekonstruota 1468, architektas G. da Maiano, fasadas, 1239), Šv. Petro (11–12 a.), Šv. Jokūbo (12 a.), Šv. Augustino (1280–98), Šv. Pranciškaus (13–14 amžius). Bendruomenių rūmai (1288–1323, dabar juose veikia dailės galerija ir muziejus). Yra rūmų (12–14 a.), bokštinių gyvenamųjų namų (13–15 a.), gynybinės sienos bokštų (13–14 amžius). Senamiestis – pasaulio paveldo vertybė (nuo 1990).
Istorija
3 a. pr. Kr. miestą įkūrė etruskai, antikos laikais jis vadintas Silva. Vėliau miestas pervadintas vyskupo šv. Giminiano (m. 397), kurio dvasia neva apgynė jį nuo Atilos vadovaujamų hunų, garbei. San Gimignano buvo prie Via Francigena kelio, todėl viduriniais amžiais tapo iš Anglijos, Prancūzijos, Šveicarijos į Romą keliaujančių piligrimų pastovio vieta. 12 a. pabaigoje išsivadavo iš Volteros vyskupų globos, tapo savavaldis. Ilgą laiką dėl jo valdymo kovojo didikų vadovaujamos popiežiaus šalininkų gvelfų ir Šv. Romos imperatoriaus rėmėjų gibelinų grupuotės. Miestas klestėjo iki 1348 maro epidemijos, 1351 jį pajungė Florencija. Vėliau San Gimignano svarba sumažėjo, bet 14–16 a. jis dažnai tapdavo iš Florencijos ar Sienos priverstų pasitraukti menininkų prieglobsčiu ir vėliau dėl statuso menkumo ilgai išsaugojo daug vidurinių amžių kultūros bruožų, 19 a. antroje pusėje tapo turizmo centru. Per 1860 plebiscitą dėl Toskanos prijungimo prie Italijos karalystės tik maža persvara laimėjo susivienijimo šalininkai.
2271