Sardonos tektoninė sritis

Sardonos tektoninė sritis (vok. Schweizer Tektonikarena Sardona, angl. Swiss Tectonic Arena Sardona, pranc. Haut lieu tectonique suisse Sardona; Zardònos tektòninė srits), Glárno añtstūmis (vok. Glarner Überschiebung), regionas Šveicarijos šiaurės rytinėje dalyje, Sankt Galleno, Glaruso ir Graubündeno kantonų teritorijų sandūroje, Glarno Alpėse. Pasaulio paveldo vertybė (nuo 2008). Plotas 328,5 km². Unikalus kraštovaizdis, kuriame aptinkama dėl Afrikos ir Europos litosferos plokščių kolizijos susiformavusių ir kalnodaros procesams būdingų tektoninių struktūrų (tektoninių lūžių, poslinkių, deformuotų, suraukšlėtų uolienų sluoksnių), vėliau vykusių erozijos, gravitacinių procesų apraiškų bei ledynų ir jų tirpsmo vandenų performuotas reljefas.

Sardonos tektoninės srities kraštovaizdis

Sardonos tektoninės srities paviršius kalnuotas, išraižytas siaurų slėnių (didžiausi – Žemutinio ir Aukštutinio Segnesbödeno aliuvinės lygumos). Didžiausias aukštis 3248 m (Ringelspitzas); yra ir kitų aukštesnių nei 3000 m viršūnių (Segnaso, Sardonos, Dolfo, Vorabo ir kitos). Šlaitai statūs, jų apatinėse dalyse nuobirynai (didelės deliuvio sankaupos). Tankus upelių tinklas (prasideda Flemas, Ual da Mulinas, Feezas ir kitos kalnų upės), pelkės, nedideli ežerai, maitinami lietaus, sezoninio sniego tirpsmo vandenų (iki 20 a. 9 dešimtmečio pradžios regiono viršūnes dengė sniegas).

Glarno antstūmio ties Tschingelhörneriu uolienų slūgsojimo schema

Viena ryškiausių regiono tektoninių struktūrų – horizontalios spaudimo jėgos suformuota tektoninė danga, vadinamasis Glarno antstūmis (didelė mokslinė ir edukacinė vertė). Jį sudaro geochronologiškai neįprastos sekos uolienų kompleksas: iš gilesnių žemės sluoksnių išspausta permo amžiaus Verrucano grupės konglomeratų ir smiltainių storymė (susiklostė prieš maždaug 300–250 mln. metų), užstumta ant jaunesnių, juros-kreidos karbonatinių uolienų (apie 150–100 mln. metų) bei vietomis paleogeno flišo ir molasų (apie 50–35 mln. metų). Šios tektoninės dangos horizontalaus persistūmimo (slinko šiaurės kryptimi) amplitudė 35–50 kilometrų. Jos pado ir apatinių uolienų kraigo sąlyčio vietą žymi ryški, iš tolo matoma, horizontali skiriamoji linija – dėl lėkštoje slinkties plokštumoje vykusių plastiškų deformacijų susiformavęs milonito sluoksnis.

Glarno antstūmio didžioji dalis nuardyta (pasak mokslininkų, pradinis viršutinės tektoninės dangos kūnas buvo iki 50 km ilgio, 100 km pločio bei 2,5–3 km storio); dėl šių trapesnių uolienų erozijos jų išliko kai kurių kalnagūbrių viršutinėse dalyse. Viena vaizdingiausių atkarpų – apie 1 km ilgio Tschingelhörnerio smailių keterų grupė (Glaruso ir Graubündeno kantonų pasienyje); dažnos griūtys, pvz., 2024 10 03 nuo Tschingelhörnerio šiaurės rytinės dalies nugriuvo apie 100 tūkst. m³ tektoninės dangos nestabilių uolienų.

Glarno antstūmis

Glarno antstūmis ties Tschingelhörneriu

Kiti regiono svarbūs objektai – Martinslocho anga (Tschingelhörnerio šiaurės rytinėje dalyje žemiau milonitų sluoksnio susiformavusi apie 15 m skersmens kiaurymė), Flimso nuošliauža (prieš maždaug 9450 m. į slėnį nuvirto apie 10 mlrd. m³ uolienų; viena didžiausių nuošliaužų Alpėse). Turizmas.

Vienas pirmųjų neįprastą uolienų slūgsojimo seką 1797 pastebėjo šveicarų geologas Hansas Conradas Escheris von der Linthas. 1884 prancūzų geologas Marcelis Bertrandas tyrinėdamas Alpes iškėlė tektoninių dangų susidarymo teoriją. 1892 jo prielaidas patvirtino austrų geologas E. Suessas.