sarkãzmas (gr. sarkasmos < sarkazo – tyčiojuosi), literatūrinio vaizdavimo būdas, ironijos rūšis – pikta pašaipa, pajuoka. Kitaip nei ironija sarkazmas išreiškia stipresnį pasipiktinimą ir neapykantą dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių ir sunkių išgyvenimų. Artimas satyrai. Vienas būdingiausių bruožų – aforistiškumas, kurio daugiausia esama publicistiniuose tekstuose. Sarkazmas pagrįstas absurdiškų tikrovės reiškinių smerkimu iki radikalaus jų supriešinimo (pvz., kvailas pavadinamas išmintingu, bailus – drąsiu). Dažniausiai reiškiasi kūrinyje kaip nuotaika, intonacija; antikos laikotarpiu buvo laikomas tropu (būdingas Juvenalio kūrybai). Gausu daugelyje satyrinių kūrinių (B. Brechto, D. Defoe, J. Swifto, Voltaire’o).
Lietuvių literatūroje būdingiausia J. A. Herbačiausko esė, B. Sruogos romanui Dievų miškas (1957), t. p. J. Erlicko, J. Gimberio, J. Glinskio, K. Sajos, V. Žilinskaitės kūrybai.
L: B. Meyer‑Sickendiek Was ist literarischer Sarkasmus? Ein Beitrag zur deutsch‑jüdischen Moderne Paderborn 2009.
923
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.