savižala

savžala, savidestruktyvaus (sau kenksmingo) elgesio atmaina – sąmoningas, tiesioginis savo kūno žalojimas neturint tikslo nusižudyti. Dažnai dar vartojamas terminas nesavižudiška savižala (angl. non-suicidal self-injury). Nuo savižudybės skiriasi tuo, kad jos tikslas nėra mirtis, nuo kitų savidestrukcijos formų (pvz., piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais, valgymo sutrikimų ar miego atsisakymo) – tuo, kad žala sau daroma sąmoningai ir epizodiškai. Savižalos priklausomybė paprastai formuojasi lėtai, pradiniame etape – menkai sąmoningai.

Savižalos formos yra labai įvairios: odos pjaustymas, raižymas aštriais daiktais, draskymas nagais, trynimas grubiais paviršiais, galvos daužymas į sieną, odos ar lūpų deginimas žvake, degtuku ar cigarete, plaukų rovimas, svetimkūnių kišimas į kūno angas ar jų rijimas, kūno daužymas iki mėlynių ar net kaulų laužymas. Dažniausiai žalojama rankos, riešai, delnai, pirštai, pilvas, šlaunys ir lytiniai organai.

Polinkį į savižalą lemia psichikos ir elgesio sutrikimai (nerimas, autizmas, bipolinis afektinis, įkyrybių, ribinis asmenybės, valgymo ir kiti sutrikimai), trauminė patirtis (patirtas ar patiriamas smurtas, ypač vaikystėje), amžius (dažniausiai žalojasi paaugliai), lytinė orientacija (savižalos atvejų dažniau pasitaiko homoseksualių ar netradicinės lytinės orientacijos asmenų), socialinė izoliacija (atstūmimas ir patyčios).

Savižala gali būti psichikos ligos simptomas (pvz., tarp depresija sergančių asmenų šis rodiklis gali siekti net iki 50 %). Žalodamas save asmuo kartais bando susidoroti su žema saviverte, atkreipti į save dėmesį ar pademonstruoti reakciją į afektą (pyktį, paniką, frustraciją ar bejėgiškumą), nubausti save už nesėkmes ar klaidas. Kartais (ypač paauglystėje) savižalos atvejai reiškiasi dėl jaunų žmonių polinkio eksperimentuoti su savo kūnu iš smalsumo.

Savižališką elgesį gali paskatinti staigus psichoaktyvių medžiagų vartojimo nutraukimas, bendravimas su kitais besižalojančiais asmenimis, socialinė atskirtis, vienatvė, patyčios. Polinkį į savižalą gali išduoti kūno pjautinės žaizdos ar randai, oro sąlygų neatitinkanti apranga (pvz., ilgais drabužiais vasarą siekiama paslėpti savižalos žaizdas), padidėjęs domėjimasis aštriais daiktais ar savižalos klausimais.

Savižalos paplitimo tyrimai rodo, kad savižalos atvejų skaičius auga, paauglių grupėje šis rodiklis siekia 16–20 %, o suaugusiųjų – 4–6 % populiacijos. Moterys žalojasi beveik du kartus dažniau nei vyrai.

Savižalos įveikai pasitelkiama gydytojai, psichikos sveikatos specialistai, psichologai, socialiniai pedagogai ir psichoterapeutai. Pagalba teikiama atsižvelgiant į sužalojimų mastą ir asmens priklausymą rizikos grupei.

Nors savižala dar nėra išskirta kaip atskira psichikos ligos ar sutrikusio elgesio diagnozė, tačiau ji minima Psichikos sutrikimų klasifikacijoje kaip svarbus įvairių sutrikimų simptomas (komorbidinis požymis). Todėl pagalba pirmiausia orientuota į pagrindinės psichikos ligos (priežasties) gydymą, problemų sprendimo įgūdžių ugdymą, emocijų raiškos ir jų valdymo mokymą, savivertės stiprinimą, sveikų tarpusavio santykių kūrimą.

-nesavižudiška savižala

1868