seismogrãfas (seismo… + gr. graphō – rašau), prietaisas, registruojantis Žemės paviršiaus arba inžinerinių konstrukcijų mechaninius virpesius, sukeltus žemės drebėjimų, sprogimų, griūčių ir kitų gamtinių arba dirbtinių virpesių šaltinių. Seismografu užrašomų virpesių amplitudė kinta nuo 10–9 m iki kelių metrų, dažnis – nuo tūkstantųjų Hz dalių iki kelių šimtų Hz. Būna skirtingos konstrukcijos, užrašomo virpesių dažnių ir amplitudžių diapazono seismografu; skiriami trumpaperiodžiai (virpesių dažnis 10–0,7 Hz), ilgaperiodžiai (0,2–0,015 Hz) ir plačiajuosčiai (10–0,05 Hz) seismografai. Seismografą sudaro dvi pagrindinės dalys: seismometras (priima virpesius) ir registratorius (formuoja ir užrašo priimtus virpesius). Seismometro korpusas kartoja mechaninius virpesius, o inercinė dalis (švytuoklė arba svarelis) išlieka pusiausvyros būsenos.
seismografai
Santykinis korpuso ir inercinės dalies poslinkis paverčiamas elektriniu signalu, sustiprinamas ir užrašomas seismograma. Seismograma – virpesių skleistinė laike, kurios horizontalioje ašyje žymimas laikas, vertikalioje – virpesių amplitudė. Pirmą seismografą sukūrė italas Filippo Cecchi 1875, tačiau tobulesnius, praktiškam naudojimui skirtus seismografus pradėta gaminti nuo 19 a. 9 dešimtmečio. 21 a. pradžioje dažniausiai naudojami plataus diapazono jėgos grįžtamojo ryšio principu veikiantys seismometrai, o informacija įrašoma skaitmeniniu pavidalu; tai palengvina duomenų apdorojimą.
766
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.