Frank Semion (rus. Семён Франк; Semionas Fránkas) 1877 01 19Maskva 1950 12 10Londonas, rusų filosofas, literatūros tyrinėtojas. Žydų kilmės, tėvai gimė Lietuvoje.
1886–92 lankė Lazarevo rytų kalbų institutą Maskvoje. 1894–99 studijavo Maskvos universiteto Teisės fakultete. 1899 už dalyvavimą marksistiniuose būreliuose suimtas ir ištremtas iš Maskvos. 1901 klausė filosofijos paskaitas Heidelbergo ir Miuncheno universitetuose. 1901 eksternu baigė Kazanės universitetą. 1912 priėmė stačiatikybę, pradėjo dėstyti Sankt Peterburgo universitete. Nuo 1917 dėstė Saratovo universitete, jo Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas. 1921 buvo Maskvos universiteto filosofijos katedros vadovu. 1921 su kitais Maskvoje įkūrė Dvasinę akademiją. 1922 sovietų valdžios išsiųstas iš šalies, iki 1937 gyveno Vokietijoje, iki 1945 Prancūzijoje, vėliau – Anglijoje.
Palaikė marksizmą, vėliau rutuliojo idealizmo, krikščioniškojo neoplatonizmo idėjas. Pažinimo teorijos, ontologijos, religijos filosofijos, psichologijos ir socialinės filosofijos veikaluose pabrėžė skirtumą tarp suprantamų (matomų) ir nesuprantamų (transracionalių) tikrovių. Anot S. Franko, visaapimanti pirminė būties priežastis yra kūrimas, jis vyksta nuolat ir sieja Kūrėją su kūrinija. Aš negali egzistuoti be Tu. Objektyvi, materiali daiktų tikrovė pažįstama analitiniu mąstymu, vienas pagrindinių dvasinės tikrovės pažinimo būdų yra menas. S. Frankas kritikavo natūralizmą ir psichologizmą literatūroje. Tiesą ir būties esmę turinti atskleisti intuicija. Meno kūrinyje tai galima išreikšti tik simboliškai. Savo socialinę filosofiją grindė tikrojo socialinio egzistavimo (bendrystės, rus. sobornost′) ir neautentiško buvimo (dirbtinio junginio – visuomenės) skirtimi.
Semion Frank
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Markso vertės teorija ir jos reikšmė (Teorija cennosti Marksa i jejo značenije 1900), Filosofija ir gyvenimas (Filosofija i žizn′ 1910), Žinojimo objektas (Predmet znanija 1915), Žmogaus siela: Filosofinės psichologijos įvadas (Duša čeloveka: Opyt vvedenija v filosofskuju psichologiju 1917), Filosofijos įvadas (Vvedenije v filosofiju 1923), Idealų žlugimas (Krušenije kumirov 1924), Gyvenimo prasmė (Smysl žizni 1926), Dvasiniai visuomenės pamatai: Socialinės filosofijos įvadas (Duchovnyje osnovy obščestva: Vvedenije v social'niuju filosofiju 1930), Anapus dešinės ir kairės (Po tu storonu pravogo i levogo 1931), Nesuvokiama realybė: Ontologinis religijos filosofijos įvadas (Nepostižimoje: Ontologičeskoje vvedenije v filosofiju religii 1939), Su mumis Dievas (S nami Bog 1946), Šviesa tamsoje (Svet vo tme 1949), Realybė ir žmogus (Real′nost′ i čelovek 1956).
Parašė esė apie F. Nietzschę, studijų apie estetiką, J. W. Goethe, A. Puškiną, F. Tiutčevą, R. M. Rilke, F. Dostojevskį (jį laikė krikščioniškojo humanizmo skleidėju).