senãtorius (lot. senator), senovės Romos pareigūnas, senato narys, nuo 1 a. pr. Kr. pabaigos – ir seniausio, labiausiai privilegijuoto, luomo narys.
Respublikos laikais senatorių sąrašus sudarydavo cenzoriai iš buvusių arba tebeeinančių pareigas magistratų. Savo pareigas senatoriai eidavo iki gyvos galvos. Jie buvo skirstomi į rangus pagal anksčiau eitas pareigas. Senatui vadovaudavo labiausiai nusipelnęs senatorius – princepsas (pirmasis senatorius; lotyniškai princeps senatus).
Senatorių skaičius įvairiais laikotarpiais buvo skirtingas: karalių laikais jų buvo 100, respublikos laikotarpio pradžioje (iki 88 pr. Kr.) – 300, Sulos valdymo laikais (82–79 pr. Kr.) – 600, Cezario laikais (49–44 pr. Kr.) – 900, dominato laikotarpiu (kai funkcionavo du senatai) – 2000.
Imperijos laikais, juridiškai įteisinus senatorių luomą (imperatoriaus Augusto laikais buvo nustatytas 1 mln. sestercijų turto cenzas), senatoriaus titulas tapo paveldimas, kartais jį suteikdavo imperatorius.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.