Sebijos literatūrà kuriama serbų kalba. Serbijos literatūros pradžia siejama su slavų raštijos kūrėjų Kirilo ir Metodijaus bei jų mokinių veikla 9 a. antroje pusėje. Serbų senosios raštijos (jos vienas žymiausių paminklų – Miroslavo Evangelija 12 a., pasaulio paveldo vertybė nuo 2005) veikalai parašyti senosios slavų kalbos serbiškuoju variantu kirilikos rašmenimis. Literatūra kurta daugiausia vienuolynuose (vienas svarbiausių centrų buvo Hilandaro vienuolynas Atone, Graikija). Formavosi veikiama Bizantijos literatūros (buvo večiama jos autorių religijos, teologijos ir kitų veikalų) ir kitų šalių literatūrų (atlikta Aleksandro romano, Trojos romano literatūrinių adaptacijų). Paplito šventųjų, Bažnyčios veikėjų, Serbijos valdovų gyvenimo aprašymų (juose gausu istorinių, socialinių faktų) žanras. Vienuolio Konstantino Kosteneckio (apie 1380–1435) parašytoje kunigaikščio Stepono Lazarevičiaus biografijoje Despoto Stepono Lazarevičiaus gyvenimas (Žitije despota Stefana Lazarevića, išliko 15 a. datuojamas nuorašas) pirmą kartą pavaizduotas Kosovo mūšis (labai paveikęs serbų tautos raidą). Menine verte išsiskyrė minėto kunigaikščio sukurta religinės tematikos lyrinė poema Meilės žodžiai (Slovo ljubve, parašyta apie 1409), vienuolės Efimijos (apie 1350–1404; tikroji pavardė J. Mrnjavčević) Pagiriamasis žodis kunigaikščiui Lazarui (Pohvala svetom knezu Lazaru 1402). 1389 Serbijai tapus Osmanų imperijos vasale, ypač kai Serbija 1459 buvo prie šios imperijos prijungta, serbų kultūrinis ir literatūrinis gyvenimas sulėtėjo, literatūra patyrė izoliaciją, ilgainiui jos kūrimas beveik nutrūko (ypač 16–17 a.; vienu žymiausių šio laikotarpio serbų literatūros tradicijos puoselėtojų laikomas patriarchas Paisijus, m. 1647). Serbų kultūrinė ir literatūrinė veikla daugiausia buvo palaikoma emigracijoje (prasidėjo 15 a. į Austriją), užsienio šalyse (Venecijoje ir kitur) pradėta spausdinti serbų knygų (15 a. pabaiga–16 a. pradžia). Osmanų imperijos valdymo laikotarpiu suklestėjo serbų tautosaka (ypač dainuojamoji), turėjusi daug įtakos literatūros raidai. Serbų liaudies kūrybos išvertė ir publikavo J. G. Herderis, J. W. Goethe, J. ir W. Grimmai.
17 a. pabaigoje–18 a. formavosi šviečiamoji literatūra. Jos vienu pradininkų ir žymiausių atstovų laikomas D. Obradovićius, sukūręs pirmąjį pasaulietinės tematikos grožinį kūrinį serbų literatūroje – autobiografinį romaną Gyvenimas ir nuotykiai (Život i priključenija 2 dalys 1783–88), švietėjų idėjas skleidęs didaktiniuose filosofijos veikaluose. Šio laikotarpio serbų literatūrai būdinga baroko literatūros, didaktinės literatūros (J. Muškatirovićius, 1743–1809, P. Solarićius, 1779–1821) poetika. Kurta tautinė, patriotinė literatūra (A. Vezilićius, 1753–92, ir kiti). 18 a. serbų kultūrinio gyvenimo centru tapo Vojvodina (Vengrijos karalystė). Ilgainiui serbų kultūrinė ir literatūrinė veikla paplito Vienoje, Venecijoje, Budapešte. Prie žymiausių 18 a. serbų literatūros kūrėjų priskiriami G. Stefanovićius Venclovićius (apie 1680–1749), J. Rajićius (1726–1801), Z. Orfelinas (1726–85, tikroji pavardė Stefanovićius), pirmojo serbų literatūros žurnalo Slaveno-serbski magazin (nuo 1768 leistas Venecijoje) įkūrėjas. Jo sukurta nacionalinės tematikos poema Serbijos rauda (Plač Serbiji, išleista 1761 Venecijoje) laikoma vienu žymiausių šio laikotarpio Serbijos literatūros kūrinių. Satyros serbų literatūroje vienu pradininkų laikomas M. Maksimovićius, parašęs pirmąjį serbų literatūroje aforizmų rinkinį Mažas elementorius dideliems vaikams (Mali bukvar za veliku decu 1792). 18 a. pabaigoje atgaivintos sąsajos su Vakarų Europos kultūra ir literatūra (verčiami italų, vokiečių ir kitų šalių rašytojų kūriniai).
19 a. pirmoje pusėje Serbijos literatūros raidai įtakos turėjo nacionalinės inteligentijos formavimasis, literatūros, kultūros, mokslo draugijų (Matica srpska), literatūrai skirtų periodinių leidinių steigimas. Kultūrinio gyvenimo centru tapo Belgradas. Šio laikotarpio serbų literatūroje plėtota klasicizmo poetika ir estetika (D. Maletićius, 1816–88, J. S. Popovićius), patriotinės tematikos poezija (L. Mušickis, 1777–1837). Romano žanrą plėtojo A. Stojkovićius (1773–1832; didaktinio idilinio pobūdžio romanas Aristidas ir Natalija / Aristid i Natalija 1801), M. Vidakovićius (1770–1841, romanai Vienišas jaunuolis / Usamljeni junoša 1810, Liubomiras Eliziejuje / Ljubomir u Jelisiumu 1814). Pastarojo kūryba, kuriai būdinga riterinio ir antikinio romanų poetikos sampyna, yra sentimentalizmo, didaktinės literatūros bruožų, turėjo daug įtakos tolesnei serbų romano raidai. Prie serbų dramaturgijos kūrimosi prisidėjo J. S. Popovićiaus (istorinės tragedijos, satyrinių charakterių ir papročių komedijos), J. Vujićiaus (1772–1847) kūryba, vertimai (A. von Kotzebue ir kitų autorių pjesių). Artimą vadinamajam petrarkizmo stiliui poeziją kūrė J. Pašićius (1771–1849; rinkinys Sočinenija pesnoslovska 1827, sudaro apie 11 000 eilėraščių).
Klostėsi romantizmo literatūra. Jos formavimuisi daug įtakos turėjo V. S. Karadžićiaus mokslo ir literatūros kritikos veikalai, kultūrinė veikla. Prie ankstyvojo romantizmo priskiriama S. Milutinovićiaus Sarajlijos (1791–1847), P. Njegošo poezija, M. Nenadovićiaus (1777–1854) prozinė kūryba. Serbų romantizmo klestėjimo laikotarpiu laikoma 19 a. 5 dešimtmečio pabaiga–8 dešimtmetis. Rašytojų filosofinėms ir estetinėms nuostatoms daug įtakos turėjo G. Byrono, V. Hugo, H. Heine’s poetinė kūryba, G. W. F. Hegelio filosofinės idėjos. Itin susidomėta liaudies kūryba (ji rinkta ir publikuota; originalioje kūryboje naudota liaudies dainų metrika), šnekamąja kalba, tautos istorija. Serbų literatūrinis gyvenimas aktyviausiai vyko Novi Sade. Gausėjo literatūrinės periodikos, daugiausia kurta poezijos, vyravo patriotinė lyrika. Išskirtina B. Radičevićiaus, į serbų poeziją įvedusio materialaus ir dvasinio pasaulių, gyvenimo dinamiškumo, nebaigtinumo temas, kūryba. B. Radičevićius yra vienas pirmųjų serbų rašytojų, kūryboje siekusių atskleisti žmogaus dvasinį pasaulį. Prie žymiausių romantinės poezijos kūrėjų priskiriami J. Jovanovićius, D. Jakšićius, L. Kostićius. Jie plėtojo ir dramos žanrą, sukūrė svarbių istorinių tragedijų. Idealistinę, romantinę, patriotinės ir nacionalinės tematikos poeziją kūrė S. V. Kačanskis (1828–90), J. Grčićius-Milenko (1846–76), P. Markovićius-Adamovas (1885–1906), M. Stojadinović-Srpkinja (1828–78, rinkinys Eilės / Pesme 1850, papildytas leidimas 1855 ir 1869), pirmoji moteris karo žurnalistė (šių išgyvenimų pateikiama dienoraštyje Ant Fruškos kalno 1854 / U Fruškoj gori 1854 3 dalys 1861–66 21985). Žymesnis romantinės prozos kūrėjas yra B. Atanackovićius (1826–58), jo romane Du stabai (Dva idola 2 dalys 1851–52) reiškiama baironiška pasaulėjauta. Daug įtakos Serbijos literatūros raidai turėjo L. Nenadovićiaus (1826–95) kelionių knygos, išskirtina Laiškai iš Vokietijos (Pisma iz Nemačke 1870), parašyta per Prancūzijos–Prūsijos karą. Knygai būdinga sudėtinga pasakojimo kompozicija, juodasis humoras, ironija, satyra, paradoksai, joje smerkiama militarizmas, pašiepiama romantinės pasaulėžiūros nuostatos.
19 a. 7 dešimtmetyje serbų literatūroje pradėjo klostytis realizmas. Jo vienu pradininkų laikomas J. Igniatovićius (1822–89) kūryboje gvildeno gyvenamojo laikotarpio realijas (romanas Keistas pasaulis / Čudan svet 1869). S. Markovićius (1846–75) parašė realizmo poetikai skirtų studijų (Poezija ir mąstymas / Pevanje i mišlenje 1868, Realizmas poezijoje / Realnost u poeziji 1870). Jose teigė, kad grožinė literatūra turi atkurti nepagražintą politinės ir socialinės tikrovės vaizdą, atsisakyti primityvaus sentimentalizmo, romantizmo, banalumo ir stereotipų. Įsitvirtino socialinės buitinės prozos žanras, įvedama mažojo žmogaus tema, suklesti pasakojimai apie kaimo gyvenimą. Realizmo literatūroje formavosi satyrinės tendencijos (M. Glišićius). L. Lazarevićius realistinėje prozoje pradėjo vartoti psichologinių motyvų. Realistinę dramaturgiją plėtojo K. Trifkovićius (1843–75, komedijos Sveikinu / Čestitam, Mokyklų inspektorius / Školski nadzornik, abi 1872 Meilės laiškas / Ljubavno pismo 1874). Ankstyvojo realizmo kūrėjai buvo dar labai veikiami romantizmo, idealizavo kaimą, dažniausiai vaizdavo tikrus įvykius, pateikdavo plačius aprašymus. Ilgainiui realistinis romanas ir novelė modernėjo, kaimo gyvenimas buvo vis dažniau vaizduojamas tik kaip kūrinio fonas, atsisakoma idiliškų vaizdų, susitelkiama į sudėtingas personažų psichologines būsenas, vidinius konfliktus, aistras, plėtojama sudėtinga socialinė, istorinė tematika (S. Rankovićius, B. Stankovićius, P. Kočićius, S. Matavuljis, dramaturgas ir prozininkas B. Nušićius). 19 a. antroje pusėje poezijos kurta mažai, žymesni šio laikotarpio poetai – V. Ilićius, M. J. Mitrovićius (1866–1907), M. Jakšićius (1863–1935). Suklestėjo satyrinė ir humoristinė proza (S. Sremacas, R. Domanovićius).
20 a. pradžioje serbų kultūrinis gyvenimas ir literatūros raida suintensyvėjo, atgimė poetinė kūryba. Klostėsi simbolistinė lyrika (meilės, peizažinė, filosofinė), modernizmo kryptys (futurizmas, dadaizmas, siurrealizmas, ekspresionizmas; tarpukaris daugelio tyrinėtojų vadinamas trumpuoju aukso amžiumi serbų literatūroje). J. Dučićiaus kūryboje reiškiama grynojo estetizmo nuostatos ir menas menui poetika, ryšku prancūzų parnasiečių ir simbolistų įtaka. M. Rakićiaus poezijoje plėtojamos individualizmo, psichologizmo nuostatos, reiškiama dekadentinė pasaulėvoka. Patriotinės tematikos poeziją kūrė A. Šantićius (su J. Dušićiumi įsteigęs literatūros grupuotę ir leidęs žurnalą Zora), V. Petrovićius, tradiciniam žanrui suteikę poetinio naujumo. S. Pandurovićius (1888–1960) siekė perteikti iš Ch. Baudelaire’o perimtą splino (dvasios chaoso, nuovargio, nuobodulio) temą (eilėraščių rinkinys Pagerbti po mirties / Posmrtne počasti 1908), V. Petkovićiaus Diso (1880–1917) simbolistinėje poezijoje, išsiskiriančioje muzikalumu, vyrauja iracionalumas ir pasąmonė, svajonės ir intuicija, ryšku poetinių vaizdinių inversija, neįprastos metaforos, savita sintaksė (eilėraščių rinkinys Nuskandintos sielos / Utopljene duše 1911). Futuristinę poeziją kūrė S. Stepanovićius (1887–1944). Žymiausiais ekspresionizmo (jis iškilo 3 dešimtmetyje) atstovais laikomi M. Crnjanskis (poezijoje atsisakė metro, teigė intonacijos ir sintaksės esminę svarbą), S. Vinaveras (knyga Istorijos, praradusios pusiausvyrą / Priče koje su izgubile ravnotežu 1913), parašęs ekspresionistų mokyklos manifestą. Siurrealizmui (įsivyravo 4 dešimtmetyje; manifestas paskelbtas 1930) priskiriama R. Petrovićiaus (plėtojo poetinių lingvistinių struktūrų dekonstrukcijos teoriją), R. Drainaco (1899–1934), M. Ristićiaus (1902–84), A. M. Dedinaco (1902–66), D. Matićiaus, O. Davičo, A. Vučo (1897–1985, poezija išsiskyrė humoristiškumu) kūryba.
Prie moderniosios prozos (jai būdinga impresionizmo poetika) kūrėjų priskiriami P. Kočićius, I. Ćipiko (1869–1923), S. Ćorovićius (1875–1919), plėtoję regioninę (vaizdavo Dalmatijos, Bosnijos, Hercegovinos gyvenamojo laikotarpio realijas) tematiką. V. Miličevićiaus (1886–1929) kūryboje vyrauja žmogaus egzistencinio vienišumo tema, domėjimasis liguista psichika, gilaus skepticizmo nuostatos. B. Stankovićiaus prozoje ryšku subtilus psichologizmas, pabrėžiama dvasinio ir jutiminio pradų priešprieša, jo romanas Užterštas kraujas (Nečistva krv 1910, filmas 1997, režisierius S. Stojčićius) yra pirmasis romanas serbų literatūroje, išverstas į daugelį Europos kalbų. M. Uskokovićius į Serbijos literatūrą įvedė didmiesčio kasdienybės temą (romanai Atvykėliai / Došljaci 1910, Čedomiras Iličius / Čedomir Ilić 1914), gvildeno romantinės tradicijos ir moderniosios pasaulėjautos priešpriešą, šiai būdingą tragizmą.
Prie žymiausių šio laikotarpio dramaturgų priskiriami M. Bojićius (1892–1917), M. Nastasijevićius, T. Manojlovićius (1883–1968), jo pjesė Išcentrinis žaidėjas (Centrifugalni igrač 1930) padėjo pagrindus moderniajai serbų dramai.
Šiuo laikotarpiu sustiprėjo serbų literatūros kritika, formavosi literatūros teorija. Literatūros teoretikas L. Nedićius gynė meno autonomiškumą, neigė S. Markovićiaus išdėstytą utilitaristinio meno teoriją. Literatūros tyrinėtojo B. Popovićiaus suformuluoti grožinio kūrinio vertės kriterijai (pagrindiniu laikė estetinį) turėjo daug įtakos Serbijos literatūros raidai. Jis teoriškai pagrindė ir įtvirtino menas menui koncepciją ir simbolizmo poetiką serbų literatūroje, sudarė moderniosios serbų poezijos antologiją, įkūrė serbų literatūrai itin reikšmingą literatūros žurnalą Srpski književni glasnik (nuo 1901 su pertraukomis ėjo iki 1941). J. Skerlićiaus Naujosios serbų literatūros istorijoje (Istorija nove srpske književnosti 1912) pateikiama serbų literatūrinių mokyklų ir stilių formavimasis epochų sandūroje. Svarbių istorinių lyginamųjų serbų literatūros tyrinėjimų atliko P. Popovićius (1868–1939). R. Mladenovićius (1893–1943) ir Ž. Vukadinovićius (1902–49) parašė draminės kūrybos kritikos veikalų. L. Mičićius (1895–1971) 1921 įkūrė pirmąjį tarptautinį literatūros ir meno periodinį leidinį Serbijoje Zenit (ėjo iki 1926).
Po II pasaulinio karo literatūros žanrams, kryptims, temoms daug įtakos turėjo karo ir pokario žiaurumų, partizaninių kovų išgyvenimai, komunistinis visuomenės pertvarkymas, visuomenės susipriešinimas ideologiniu pagrindu. Literatūra tapo labai priklausoma nuo politinių ideologinių pokyčių, jai pradėta taikyti ideologinę kontrolę. Klostėsi vadinamasis socialistinis realizmas, vyko polemika tarp dogmatizmo ir estetikos pirmumo grožinėje literatūroje (B. Ćopićius, A. Isakovićius, D. Maksimović). Vyravo romano žanras. Kairiųjų pažiūrų rašytojų branduolį sudarė ikikarinės socialinės tematikos literatūros kūrėjai. Kurta proletarinė revoliucinė poezija. Socialinės, revoliucinės, visuomenės atsinaujinimo temos vyravo C. Minderovićiaus (1912–66), T. Mladenovićiaus (1913–2003), D. Kostićiaus (1917–97) realistinėje poezijoje. Nedogmatinę, intelektualią, siurrealizmo poetikos, kupiną egzistencinio skausmo motyvų, dažniausiai novatoriškų formų poeziją kūrė D. Matićius, O. Davičo, V. Popa, M. Pavlovićius. 1950–55, tarpukario ekspresionistinės ir siurrealizmo kūrybos pavyzdžiu, kaip priešprieša vadinamajai socialistinio realizmo krypčiai, susiklostė vadinamojo socialistinio estetizmo kryptis, vyravusi iki 7 dešimtmečio vidurio. Simbolistinę poeziją plėtojo I. V. Lalićius. 1957 Belgrade susibūrė poetų neosimbolistų grupuotė. Ideologinio vaizdavimo atsisakoma M. Lalićiaus, V. Desnicos (1905–67, meniniu požiūriu vienas svarbiausių šio laikotarpio kūrinių Serbijos literatūroje yra jo romanas Ivano Galebo pavasariai / Proljeća Ivana Galeba 1957) kūryboje. Įvairėjo žanrai ir temos. Pradėta kritiškiau vertinti gyvenamąjį laikotarpį, karo ir jo padarinių aplinkybės dažniausiai naudojamos tik kūrinio veiksmo fonui, plėtojama universalios filosofinės, egzistencinės (kančios, smurto, laisvės, kančios, atleidimo) temos (I. Andrićius, M. Selimovićius, B. Petrovićius, 1915–2001, jo kūrybą buvo draudžiama spausdinti iki 1970). A. Tišmos kūryboje gvildenama manipuliacijos tema (romanas Žmonių vartojimas / Upotreba čoveka 1976). Nacionalinio tapatumo paieškų tema būdinga D. Ćosićiaus, B. Ćopićiaus kūrybai. Naujo tipo novelės pradininkas A. Isakovićius atsisakė plačių aprašymų, patetikos. Eksperimentinių kūrinių parašė R. Konstantinovićius (1928–2011). M. Bulatovićiaus kūrybai (joje paneigtas karo herojiškumo mitas) būdingi grotesko, fantastinės literatūros elementai. Plėtojamos žmonių susvetimėjimo, technokratijos neigiamybių (S. Lukić, g. 1931), kasdienybės išgyvenimo (Grozdana Olujić, 1934–2019) temos. Ž. Pavlovićiaus, S. Selenićiaus (1933–95), S. Velmar-Janković (g. 1932) kūriniai priskiriami neorealizmui. Pažymėtina D. Kišo, B. Pekićiaus, R. Smiljanićiaus (g. 1934), B. Ščepanovićiaus , D. Filipo (g. 1949) kūryba. 8–9 dešimtmetyje suklestėjo proza jaunimui (kai kurių tyrinėtojų vadinama džinsų proza; Momčilas Kaporas, 1937–2010, ir kiti), istorinis romanas (D. Ćosićius, V. Lubarda, g. 1930, ir kiti). Magiškojo realizmo poetika, susipynusi su grotesko, parodijos, fantastikos elementais, būdinga M. Pavićiaus kūrybai. Vienas žymiausių fantastų yra Z. Živkovićius (g. 1948). Prie subjektyviojo lyrizmo, intymiosios lyrikos, neosimbolizmo, vadinamojo antipoetinio siurrealizmo, vadinamosios šoko poezijos kūrėjų priskiriami Desanka Maksimovićius (1898–1993), S. Raičkovićius, B. Miljkovićius, M. Bećkovićius, G. Djogo (g. 1940), Milovanas Vitezovićius (g. 1944), R. Petrovas Nogas. Žymesni dramaturgai: D. Lebovićius (1928–2004, pažymėtinos jo absurdo pjesės), J. Hrstićius (g. 1933, kūriniams būdinga antikinių mitų savita interpretacija), V. Lukićius (1936–97, plėtojo alegorinį farsą), J. Ćirilovas (g. 1931), D. Kovačevićius (g. 1948). Serbų literatūra kuriama ir emigracijoje (M. Danoilićius, g. 1937, Prancūzija, R. Gajićius, g. 1953, Kanada, rašo ir anglų kalba, D. Stojanovićius, g. 1959, Jungtinės Amerikos Valstijos).
Į lietuvių kalbą išversta I. Andrićiaus, D. Kišo, M. Lalićiaus, D. Lazićiaus, D. Maksimović, S. Matavuljo, D. Mihailovićiaus, B. Nušićiaus, G. Olujić, M. Pavićiaus, I. Sarailićiaus, V. Stojšino, A. Tišmos, A. Voinovićiaus ir kitų rašytojų kūrinių. Lietuvių kalba išleista serbų poezijos antologija XX a. serbų poetai (1988), rinkinys Serbų novelės (1992). Į serbų kalbą išversta P. Cvirkos, E. Ignatavičiaus, Just. Marcinkevičiaus, E. Mieželaičio ir kitų lietuvių rašytojų kūrinių, lietuviškų pasakų rinkinys, 20 a. lietuvių poezijos antologija (sudarė ir daugumą eilėraščių išvertė M. Djerkovićius).
Serbijos kultūra
L: J. Deretić Istorija srpske književnosti Beograd 1996.
Serbijos konstitucinė santvarka
Serbijos partijos ir profsąjungos