sfumãto (it. sfumato – neryškus, miglotas), tapymo būdas modeliuojant formą švelnia šviesos ir šešėlių kaita. Sukuriama minkšto, neryškaus, tarsi per miglą matomo vaizdo įspūdis. Sfumato pradėjo taikyti italų Renesanso dailininkai. Ištobulino ir išpopuliarino Leonardo da Vinci, jo kūriniuose sfumato būdu vaizduojami atmosferos reiškiniai. Naudojo Giorgione, Tiziano, Sebastiano del Piombo, L. Lotto, H. Holbeinas jaunesnysis, J. Clouet. Tapymo būdą išskyrė G. Vasari, terminą 1681 įvedė italų dailės istorikas F. Baldinucci.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.