šiauliškių tarmė

šiaulškių tarm, lietuvių kalbos vakarų aukštaičių patarmės dalis. Šia tarme šnekama ruože nuo Betygalos, Babtų, Gegužinės, Veprių į šiaurę iki Žagarės. Pagrindinė skiriamoji ypatybė – nekirčiuotų skiemenų ilgųjų balsių trumpinimas ir tam tikrais atvejais kirčio atitraukimas iš galūnės į žodžio pradžią. Nekirčiuoti y, ū, taip pat ą, ę, į, ų trumpinami nekeičiant tų balsių kokybės (pvz., g′iv′.n′ims ‘gyvenimas’, kas′n′.l′is ‘kąsnelis’). Vietoj nekirčiuotų žodžio kamieno ė, o pietinėje šiauliškių tarmės ploto dalyje (Betygala, Kėdainiai, Jonava) tariami trumpieji i, u (pvz., t′iv′.l′is ‘tėvelis’, dub′ila. ‘dobilai’), šiauriau (Šaukotas, Šiauliai, Joniškis) – ẹ, ọ, tai yra tarpiniai balsiai tarp e, a ir o (pvz., t′ẹ v′.l′is ‘tėvelis’). Ilgi šios pozicijos ė, o išlaikomi tik Šakynos, Žagarės apylinkėse. Vietoj žodžio galūnės nekirčiuotų ė, o šiauliškiai dažniausiai taria e, a (pvz., ká.rv′e ‘karvė’, laũ.ka ‘lauko’), senojo trumpojo a galūnėse visiškai netaria (išskyrus pietrytinę dalį; pvz., e.n / a.n ‘eina’). Žodžio kamieno kirčiuoti trumpieji balsiai i, u tariami nevienodai: vakariniame pakraštyje išlaikomi trumpi (pvz., k′epùr′e ‘kepurė’), o didesnėje rytinėje dalyje ilginami (pvz., k′ep.r′e ‘kepurė’). Piečiausioje dalyje kirtis iš trumpos galūnės atitraukiamas į pirmesnį skiemenį su ilguoju balsiu ar dvibalsiu ie, uo, toliau į šiaurę (Kėdainiai, Šaukotas) – į kiekvieną ilgą, dar toliau (Šiaulėnai, Šiauliai) – į bet kokį pirmesnį, o pačioje šiaurinėje dalyje – iš bet kokios tvirtagalės galūnės į pirmesnį skiemenį. Vakarinio pakraščio šiauliškių tarmė turi bendrų kirčiavimo, fonetikos, gramatikos, žodyno ypatybių su žemaičiais, o rytinio pakraščio – su rytų aukštaičiais. Šiauliškių tarmės pavadinimą imta vartoti 1965 priimtoje lietuvių kalbos tarmių klasifikacijoje.

303