šiaurietiškasis ėjimas
šiaurietiškàsis ėjmas (angl. Nordic Pole Walking), vidutinio intensyvumo mankšta naudojant specialias lazdas. Šia veikla gali užsiimti kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, kūno sudėjimo, fizinio pajėgumo, sveikatos būklės ir tikslų. Šiaurietiškasis ėjimas mažiau apkrauna judėjimo aparatą, todėl ypač tinka turintiems sąnarių ir nugaros problemų, ilgalaikei svorio kontrolei, gerina medžiagų apykaitą; stiprina širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemas, didina deguonies suvartojimą. Tai yra reabilitacinė priemonė gydant kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimus, stuburo ir sąnarių ligas, osteoporozę, traumas. Ėjimo mankšta atvirame ore gerina pusiausvyrą ir stabilumą, judesių koordinaciją, ugdo taisyklingą laikyseną, tinkamai atliekami rankų mostai atpalaiduoja kaklo ir pečių raumenis.
Šiai fizinei veiklai neturi įtakos klimatas, metų laikai, vaikščiojimo paviršius – su lazdomis galima eiti per žolę, smėlį, gruntą, sniegą, šlapią vietovę. Su specialiomis lazdomis eiti yra ne tik lengviau, bet ir saugiau (ypač akmenuotose, slidžiose, kalnuotose vietovėse, pavojingai siaurose perėjose), nes jos užtikrina stabilumą, o einant tinkama technika dirba iki 90 % raumenų. Šiaurietiškasis ėjimas rekomenduojamas antsvorio turintiems ir nutukusiems (jų aerobiniam pajėgumui didinti), t. p. vyresnio amžiaus žmonėms (dėl pusiausvyros ir mažesnės sąnarių apkrovos, laikysenos palaikymo), mokyklose siekiant įvairinti fizinio ugdymo pamokas ir laisvalaikį (žaidimai, žygiai, pratimai su lazdomis, įvairios treniruotės).
Mankštos kokybei svarbu taisyklinga vertikali kūno padėtis, natūralus ėjimas (natūralūs judesiai), kryžminis kūno koordinavimas (pakaitinis lazdų statymas), tiesios (nelenkiamos per alkūnes) rankos, aktyvus atsispyrimas lazdomis, judesys su nedideliu pečių pasukimu, pasvirusios (ne stačios) lazdos, judėjimo intensyvumas (4–5,5 km/h greičiu).
šiaurietiškojo ėjimo lazdos
Naudojant lazdas mažėja kojų sąnarių apkrova (ypač kelio sąnario pradedant eiti nuokalne), palengvinamas kojų raumenų darbas, retėja pulsas. Taisyklinga technika įmanoma tik su specialiomis lazdomis, kurios turi ergonomiškus, prie rankų judesių prisitaikančius dirželius. Jie tvirtai apima visą riešą ir nykštį, todėl atsispiriant tikslingiau pasiskirsto svoris. Lazdos gali būti fiksuoto arba reguliuojamo (patogu, kai šeimoje ar grupėje yra skirtingo ūgio asmenys) ilgio. Reikiamą lazdos aukštį galima apskaičiuoti pagal formulę: ūgis cm × 0,66 (lazdų ilgiai yra suskirstyti kas 5 cm, todėl gautą rezultatą reikėtų apvalinti į didesnę pusę). Būtina atsižvelgti ir į kiekvieno žmogaus anatomiją, nes rankos gali būti ilgesnės, o liemuo – trumpesnis.
Šiaurietiškasis ėjimas, kaip patrauklus ir prieinamas mankštos būdas, siūlomas viešbučiuose, sanatorijose, poilsiavietėse, stovyklose.
Istorija
Apie 1930 šis judėjimo būdas buvo pritaikytas profesionaliems slidininkams ir biatlonininkams, kurie vasarą nenorėdavo prarasti jėgos viršutinėje kūno dalyje – naudodamiesi lazdomis jie galėjo treniruoti ne tik kojas, bet ir rankas. Šiaurietiškasis ėjimas pirmiausia išpopuliarėjo Suomijoje, greitai – ir kitose šalyse (ir Lietuvoje). Terminas šiaurietiškasis ėjimas pirmą kartą pavartotas 1997.
3302
3303
3304