Sicilijos karalystė

Siclijos karalỹstė, 12–13 a. karalystė Pietų Italijoje, Sicilijoje ir Maltoje.

Įkurta išeivio iš Normandijos Rožero II (valdė 1130–54; Siciliją paveldėjo iš tėvo Rožero I, kuris atkariavo ją iš arabų). Rožero II įpėdiniai Vilhelmas I (1154–66) ir Vilhelmas II (1166–1189) apribojo baronų teises ir sukūrė stiprią valstybę.

Po bevaikio Vilhelmo II mirties sostas atiteko Šventosios Romos imperijos imperatoriui Henrikui VI Štaufenui (jis 1186 vedė Sicilijos karalystės sosto įpėdinę Konstancą ir buvo paskelbtas karaliumi). Valdant Frydrichui II (1197–1250) Sicilijos karalystė buvo baigta centralizuoti, tapo pirmąja Europoje absoliutine monarchija, gyventojams buvo uždrausta be karaliaus įsakymo viešai nešiotis ginklą, dėl to labai sumažėjo sukilimų. 1231 Melfi konstitucijos panaikino stambiųjų feodalų ir miestų privilegijas bei laisves, reguliuojant socialinius santykius pirmenybė buvo teikiama rašytinei teisei.

Įtaką Sicilijoje praradusio popiežiaus pakviestas Karolis I Anžu sumušė Štaufenų dinastijos Sicilijos karalius Manfredą (1266) ir Konradiną (1268) ir užkariavo karalystę. Karoliui I Anžu ji rūpėjo tik kaip mokesčių šaltinis, kurio reikėjo norint užkariauti Šiaurės Italiją ir Bizantiją. Po 1282 Sicilijos mišparais vadinamo siciliečių sukilimo Sicilijos karalystė žlugo. Vietoje jos žemyninėje Pietų Italijoje buvo įkurta Neapolio karalystė (1282–1504), Sicilijoje įsitvirtino Aragonų dinastija.