šiluminė spinduliuotė

šilumnė spinduliuõtė, kietųjų kūnų, skysčių ir dujų elektromagnetinis spinduliavimas, kurį sukelia tų medžiagų dalelių šiluminiai virpesiai. Šiluminės spinduliuotės spektras ištisinis – įkaitintas kūnas spinduliuoja energiją plačiame dažnių ir bangų ilgių diapazone. Spektro maksimumo padėtis priklauso nuo medžiagos temperatūros, kuriai pakilus padidėja šiluminės spinduliuotės energija ir spektro intensyvumo maksimumas pasistumia į trumpesnių bangų sritį. Žemesnėje temperatūroje daugiausia šiluminės spinduliuotės energijos tenka infraraudonajai spinduliuotei, aukštesnėje – regimajai (regimoji šviesa) ir ultravioletinei spinduliuotei. Šiluminę spinduliuotę skleidžia, pvz., įkaitinto metalo paviršius, Žemės atmosfera, gyvi organizmai ir kita. Vienas galingiausių šiluminės spinduliuotės šaltinių yra Saulė. Šiluminė spinduliuotė, kuriai būdinga termodinaminė pusiausvyra, yra pusiausviroji spinduliuotė (nusistoja termiškai izoliuotoje sistemoje, kurios visų kūnų temperatūra vienoda). Bendruoju atveju kūnų sistemos, kurios skirtingi taškai turi skirtingą temperatūrą, šiluminė spinduliuotė termodinaminės pusiausvyros su kūno medžiaga neturi. Karšti kūnai spinduliuoja daugiau šilumos negu jos sugeria, o šalti – priešingai. Pusiausvirosios spinduliuotės spektrą apibūdina Plancko dėsnis. Šiluminei spinduliuotei galioja Kirchhoffo spinduliavimo dėsnis, siejantis spinduolio spinduliuotės ir sugerties santykį su absoliučiai juodo kūno spinduliuotės geba. Šiluminės spinduliuotės dėsniai padeda nustatyti šilumos pernašą, jais pagrįsti optiniai temperatūros matavimo metodai, jie naudojami astrofizikoje.