Šimabãros sukilmas (Shimabaros sukilimas), Japonijos Šimabaros srities valstiečių (daugumą jų sudarė krikščionys) sukilimas (1637–38). Sukėlė 17 a. pradžioje šalyje sustiprėjęs krikščionių persekiojimas, padidėję mokesčiai ir kelerius metus trukę nederliai. Prasidėjo 1637 12 Šimabaros srityje (prie Nagasaki); sukilėlių vadu tapo iš smulkiųjų samurajų kilęs A. Širo. 1637 12 27 sukilėliai sumušė iš Nagasaki valdžios atsiųstą karinį dalinį (apie 3000 samurajų). 1638 01 31 Japonijos vyriausybės kariuomenė įveikė sukilėlių pagrindines jėgas. Sukilėlių būrių likučiai pasitraukė į Šimabaros pusiasalį ir užėmę Haros tvirtovę joje įsitvirtino. 1638 03 10 prie sukilėlių prisidėjus ir kai kuriems kitiems būriams jų skaičius išaugo iki apie 30 000 žmonių.
Japonijos vyriausybės kariuomenė (apie 200 000 karių; vadai I. Šigemasa, M. Nobucuna ir kiti) apgulė Haros tvirtovę. 1638 02 03 sukilėliai surengė sėkmingą išpuolį; žuvo apie 2000 vyriausybės karių. 1638 04 12–15 vyriausybės kariuomenė užėmė tvirtovę ir sukilimą nuslopino. Po sukilimo buvo nužudyta apie 37 000 sukilėlių ir jiems prijaučiančių žmonių (ir A. Širo). Japonijos vyriausybė dėl sukilimo apkaltino krikščionis ir europiečius (tarp jų ir misionierius). Buvo galutinai nutraukti visi ryšiai su Portugalija, 1640 – ir su Olandija; prekybai su Vakarais palaikyti Japonijoje buvo palikta veikti tik viena olandų bendrovė, kurios veiklą kontroliavo vyriausybė. Šalyje uždrausta išpažinti krikščionybę. Visiems japonams buvo įsakyta grįžti į šalį ir uždrausta iš jos išvykti. Japonijoje liko veikti tik slaptos krikščionių bendruomenės. Šimabaros sukilimas labai sustiprino Japonijos vyriausybės izoliacijos nuo Vakarų valstybių politiką.