simbolzmas teatrè. Simbolizmo atsiradimą teatre paskatino menų (muzikos, dailės, poezijos, choreografijos) sintezės koncepcija ir rašytojų simbolistų (M. Maeterlincko, E. Verhaereno, H. von Hofmannsthalio, kai kurios G. Hauptmanno, vėlyvosios H. Ibseno, A. Strindbergo) pjesės. Režisieriai, atsisakę realizmo ir natūralizmo tradicijos, spektakliuose siekė pabrėžti draminio teksto potekstę, perteikti žmogaus dvasinį pasaulį (nuojautas, nuotaikas), poetiškai transformuoti vaizdus. Spektaklis kurtas kaip ritualinis reginys (įtraukiami ir žiūrovai). Buvo pabrėžiami marionečių teatro principai (nuasmenintas aktorius, dominuoja režisierius ir dailininkas), judesys ir ritmas (kaip iracionalūs elementai), stilizuojama antikinė tragedija, vidurinių amžių teatras (misterijos, mirakliai). Scenovaizdis dažniausiai sudarė savarankišką (simbolinį) vaizdą.
Prie simbolizmo klostymosi teatre (19 a. pabaiga) itin prisidėjo režisierius ir dailininkas E. G. Craigas. Simbolizmo tendencijos būdingos Prancūzijos teatrams Théâtre d’Art (veikė 1890–92, vadovas P. Fort’as), Théâtre de l’Œeuvre (1893 įkūrė A. Lugné‑Poë), Théâtre des Arts (veikė 1910–13; vadovas režisierius J. Rouché, 1862–1957, visi Paryžiuje), t. p. režisieriams A. Appijai (Šveicarija), G. Fuchsui (1868–1949), iš dalies – M. Reinhardtui (abu Vokietija), V. Mejerholdui, N. Jevreinovui, K. Stanislavskiui (visi Rusija).
Lietuvoje apie simbolizmo idėjas nemažai rašė režisierius A. Sutkus, bet savo vadovaujamame Tautos teatre Kaune (veikė 1919, 1923–25) jų realizuoti nepavyko.