Simon Grunau

Grunau Simon (Simonas Grùnau, Grnavas) apie 1470Tolkemita (dabar Tolkmicko, Varmijos Mozūrų vaivadija) ? apie 1531, vokiečių kronikininkas. Dominikonas.

Biografijos faktai

Gyveno Elbingo ir Dancigo (dabar Gdanskas) vienuolynuose. Veikiausiai mokėjo šiek tiek prūsiškai ir lenkiškai. 1520 lankėsi pas popiežių Leoną X Romoje. Palaikė glaudžius ryšius su Žygimantu Senuoju ir kitais Lenkijos valstybės veikėjais.

Veikalai

Apie 1510–26 parašė veikalą Kronika ir aprašymas linksmiausių, reikalingiausių ir tikrų Prūsijos žemės istorijų (Cronica und beschreibung allerlüstlichenn, nützlichsten und waren historien des namkundigenn landes zu Prewssen), kuris 1875 išleistas Prūsijos kronikos (Preussische Chronik) pavadinimu. Dėl Vokiečių ordino 1525 sekuliarizacijos kronika 1526 skubiai perredaguota, 1529 papildyta. S. Grunau rėmėsi 1249 Christburgo taikos sutartimi, Adomo Brėmeniečio, Petro Dusburgiečio, Vygando Marburgiečio (Vygando Marburgiečio kronika) ir kitomis kronikomis, Torunės analais, Erazmo Stelos, Enea Silvio Piccolomini veikalais.

Kronika – pirmoji ne Vokiečių ordino, o Prūsijos istorija. Joje S. Grunau pateikė daug etnografinių, geografinių ir istorijos (nuo seniausiųjų laikų iki Vokiečių ordino sekuliarizacijos) žinių apie Prūsiją, jos gamtą, ūkį ir gyventojus (aprašė jų kilmę, išvaizdą, gyvenimo būdą, maistą ir gėrimus, drabužius, tikėjimus). Pirmasis pateikė žinių apie vakarų baltų vyriausiųjų dievų trejybę – Perkūną, Patrimpą ir Pakulą, apie šventovę Romuvą, legendinius 6 a. prūsų valdovus brolius Prutenį (Brutenį) ir Videvutį (Vaidevutį; Videvutis ir Brutenis). S. Grunau teigė jas ėmęs iš pirmojo Prūsos vyskupo Kristijono kronikos (13 a.). Vietiniai gyventojai dar išpažįstą baltų senąjį tikėjimą – 1526 viename sembų kaime radęs žynį (Waideler), aukojantį pagonių dievams ožį. Norėdamas įrodyti, kad autochtonai skiriasi nuo kolonistų vokiečių, S. Grunau į kroniką įdėjo prūsų kalbos žodynėlį (100 žodžių). Pabrėžė prūsų ir lietuvių giminystę. Bene pirmasis kraštą į šiaurę nuo prūsų vadina Mažąja Lietuva (Klein Littaw). Paskelbė Vokiečių ordino didžiojo magistro Siegfriedo von Feuchtwangeno 1310 potvarkį, kuris draudžia kryžiuočiams kalbėtis su vietos gyventojais jų kalba, įpareigoja prižiūrėti, kad prūsai sekmadieniais lankytų bažnyčią, įdirbtų dykynes. S. Grunau pasmerkė kryžiuočių žiaurumus, jų atsimetimą (1525) nuo katalikybės ir perėjimą į protestantizmą, vietinių gyventojų prūsų ir lietuvių išnaudojimą. Kronika prolenkiška, atspindi katalikišką autoriaus pasaulėžiūrą.

Dėl netikslumų ir kitais šaltiniais nepatvirtintų faktų (yra ir išgalvotų; patikliai įrašė viską, ką girdėjo iš žmonių keliaudamas po Prūsiją) kai kurie tyrinėtojai (ypač 19 a. antros pusės) S. Grunau nepasitiki ir nepagrįstai atmeta visą kroniką. Ji padarė didelį poveikį 16 a.–19 a. pirmos pusės Prūsijos istoriografijai.

-Simon Grunau; -Simonas Grunau

L: J. Yčas Simono Grunau, XVI amžiaus kronisto, reikalu Kaunas 1922.

1777

2273