sinestèzija (gr. synaisthēsis – vienalaikis pojūtis), meninės raiškos priemonė – skirtingų pojūčių susipynimas. Pagrįsta jutiminio suvokimo ypatybėmis, kai vienos rūšies pojūčiai (muzikiniai, literatūriniai, vaizdiniai) kelia kitos rūšies pojūčių iliuziją (spalva – garso, šilumos, šalčio, garsas – spalvos ir kita). Sinestezija grindžiama skirtingų meno sričių sąveikos idėja – dailėje siekiama perteikti muzikos, poezijos įspūdį, muzikoje – tapybos, poezijos. Būdinga romantizmui ir simbolizmui (kai kurie paveikslai buvo kuriami kaip muzikos kūrinių atitikmenys).
Sinestezijos idėją 19 a. pabaigoje pirmasis iškėlė prancūzų poetas Ch. Baudelaire’as, ją akcentavo kiti literatai simbolistai: P. Verlaine’as, S. Mallarmé, A. Rimbaud, R. Ghil (1888 sukūrė vadinamojo verbalinio instrumentalizmo teoriją). 19 a. pabaigoje prancūzų muzikoje plito spalvų garsinių atitikmenų paieškos, vadinamasis audition colorée (prancūziškai spalvų girdėjimas).
Sinestezijos idėjomis kūryboje rėmėsi dailininkai J. Whistler, A. V. Beardsley, M. Klingeris, V. Kandinskis, Lietuvoje – M. K. Čiurlionis. 20 a. 2 dešimtmetyje sinesteziją propagavo abstrakčiosios dailės (labiausiai – orfizmo, sinchromizmo krypčių) atstovai.
2972