sinòptinė meteorològija, meteorologijos šaka, tirianti atmosferos procesų ir orų kaitos dėsningumus, kuriais remiantis numatomi orai ir plėtojami prognozavimo metodai. Sinoptinės meteorologijos pagrindas yra sinoptinių žemėlapių analizė. Sinoptinės meteorologijos tyrimų objektai yra netropinių platumų aukšto ir žemo slėgio sritys, tropiniai ciklonai, atmosferos frontai, oro masės, banginiai procesai atmosferoje ir kiti reiškiniai. Atmosferos procesai virš didelių teritorijų analizuojami ir prognozuojami pasitelkus sinoptinius žemėlapius ir specialias pagalbines priemones: aeorologines diagramas, palydovinius vaizdus, vertikalius atmosferos pjūvius, nomogramas. Sinoptinių procesų tyrimai grindžiami fizikiniais dėsniais, kuriais remiantis nustatoma oro masių kaita, jų judėjimo ypatumai, skirtingų savybių oro masių sąveika, sinoptinių objektų evoliucija. Pateikiama atmosferos tam tikroje teritorijoje analizė arba prognozė.
atmosferos procesų stebėjimas Nacionaliniame uraganų centre (Miami, Jungtinės Amerikos Valstijos)
Praktikoje pirmiausia diagnozuojami sinoptiniai objektai ir procesai, vėliau pagal jų evoliuciją prognozuojami orai. Sudaromos 24–60 valandų trumpalaikės orų prognozės.
Istorija
Ramiojo vandenyno vakarinės dalies 1885 ir 1892 metų sinoptiniai žemėlapiai
Sinoptinės meteorologijos pradžia siejama su pirmuoju sinoptiniu žemėlapiu, kurį 1826 bandė sudaryti H. W. Brandesas (Vokietija), tačiau tik telegrafo išradimas leido operatyviai į analizės centrą perduoti tuo pat metu išmatuotus (stebėtus) meteorologinius duomenis. Pirmasis oficialus meteorologinių stebėjimų žemėlapis sudarytas Smithsono institute (Jungtinės Amerikos Valstijos). 19 a. 2 dešimtmetyje šis meteorologinių duomenų analizės metodas paplito ir Europoje. Sinoptinė meteorologija teoriškai pagrindė H. W. Dove’s (Vokietija) mokslo idėjos apie poliarinių ir ekvatorinių oro srovių apykaitą, atmosferos sūkurius. Rusijoje tuo pat metu buvo sudaromi orų biuleteniai ir štorminiai perspėjimai. Detali sinoptinių objektų analizės ir jų prognozės pradžia 20 a. 2 dešimtmetyje siejama su konceptualaus Norvegijos ciklono modelio samprata (V. ir J. Bjerknesai, T. Bergeronas). Sparčiausiai sinoptinė meteorologija buvo plėtojama prieš II pasaulinį karą (atmosferos radiozonavimo pradžia) ir jo metu (aptiktos atmosferos sraujymės). Nuo 20 a. 9 dešimtmečio sparčiai plėtojama nauja meteorologijos šaka – skaitmeninės orų prognozės, kurios sprendžia dalį sinoptinės meteorologijos uždavinių, susijusių su orų prognozėmis ir atmosferos procesų analize.
Ši mokslo šaka remiasi įvairių rūšių meteorologiniais stebėjimais, jų kokybė, tikslumas, operatyvumas 20 a. pabaigoje – 21 a. pradžioje labai išaugo, ypač naudojant nuotolinius metodus (dirbtinių Žemės palydovų jutikliai, Dopplerio radarai ir kita).
Lietuvoje
Lietuvoje 1920 V. Ruokis Dotnuvos žemės ir miško ūkio mokykloje įsteigė Dotnuvos meteorologijos stotį, joje pats registravo meteorologinių stebėjimų duomenis. 1925 Kaune įsteigtas meteorologijos biuras, kuris 1926 parengė pirmąjį meteorologinį biuletenį su orų prognoze. K. Sleževičiaus pastangomis 1930 įkurta Vytauto Didžiojo universiteto Geofizikos ir meteorologijos katedra (1940 perkelta į Vilnių), kurioje pradėti dėstyti sinoptinės meteorologijos pagrindai. Tobulindami sinoptinės meteorologijos metodus Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje (LHMT) 20 a. antroje pusėje dirbo A. Buzas, J. Ralienė, E. Tylienė, J. Mikalajūnienė. Nuo 21 a. pradžios Vilniaus universiteto Hidrometeorologijos ir klimatologijos katedroje sinoptinės meteorologijos tyrimus atlieka V. Matulevičienė, Gintaras Stankūnavičius.
1918