sintaksinė intonacinė eilėdara
sintaksnė intonãcinė eildara, didesnių kalbos vienetų (frazių, sakinių, periodų) sintaksinės struktūros ir intonacijos panašumu pagrįsta eilėdara. Vienoda kalbos atkarpų sintaksė bendrais bruožais suvienodina ir jų intonaciją. Būdinga asilabizmas, dvinarė (distichinė) sakinio sandara. Joje nėra perkėlimo ir kartu įtampos tarp sintaksinės ir eilėdarinės intonacijos. Sintaksinė intonacinė eilėdara formavosi iš rečitatyvinio pobūdžio melinių eilių, kurių sandara susijusi su muzikos melodija. Vienodos gramatinės formos (daugiausia veiksmažodžiai) eilučių pabaigoje sudarė prielaidas atsirasti ir formuotis rimui, o pastangos vienodinti eilučių ilgumą atvedė į silabinę eilėdarą. Sintaksinė intonacinė eilėdara ypač plito viduramžių lenkų poezijoje, kuri gimininga viduramžių lotyniškajai rimuotai prozai. Sintaksinės intonacinės eilėdaros esama lietuvių tautosakoje ir senojoje literatūroje, 16–17 a. pirmos pusės lietuviškuose giesmynuose.
3141
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.