sirènos, seirènės (Seirēnes), graikų mitologinės būtybės – pusiau paukštės, pusiau moterys. Pasak vienos iš versijų, buvo upių dievo Achelojo ir vienos iš mūzų (Melpomenės, Terpsichorės arba Kaliopės) dukterys. Iš tėvo paveldėjo laukinę prigimtį, iš motinos – gebėjimą gražiai dainuoti. Homero Odisėjoje minimos dvi sirenos, kitur teigiama, kad jų buvusios trys arba daugybė. Sirenos gyveno saloje, kurios uolėta pakrantė buvo nusėta aukų kaulais – jos dainomis prisiviliodavo jūreivius ir jų laivai suduždavo į uolas. Odisėjas, jo laivui plaukiant pro sirenų salą, vašku užlipdė bendražygiams ausis, save liepė pririšti prie laivo stiebo – norėjo išgirsti sirenų dainavimą ir likti gyvas. Pro sirenų salą plaukiant argonautų laivui sirenų balsus savo dainavimu ir lyros garsais nustelbęs Orfėjas, bet vienas argonautų, suviliotas sirenų dainavimo, šoko į jūrą; jį išgelbėjo Afroditė. Sirenos buvo gretinamos su harpijomis ir kerėmis, manyta, kad jos – pomirtinio pasaulio mūzos. Dažnai vaizduotos ant antkapinių paminklų, vazų. Iš mitų apie sirenas kilo bendrinė sąvoka, reiškianti gražų balsą turinčią gražuolę.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.