skaitmeninė proveniencija

skaitmennė provenieñcija, įrašas, kuris apibūdina su skaitmeninių duomenų ar objektų generavimu, pateikimu, saugojimu, jiems daromu poveikiu ir jų sklaida susijusius subjektus ir procesus. Skaitmeninės proveniencijos informacija paprastai atsako į klausimus, kas generavo (organizacija), ką generavo (skaitmenintą objektą), kada skaitmenino, kur saugomos kopijos, kuo skaitmenino ir kokia yra prieiga.

Atsiradimas ir raida

20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje sparčiai populiarėjant skaitmeninėms technologijoms ir daugėjant skaitmeninių objektų formavosi poreikis išsaugoti ne tik pačius objektus, bet ir informaciją apie juos sukūrusius subjektus bei procesus, susijusius su skaitmeninių objektų sklaida. Aktualus tapo ir skaitmeninių objektų autentiškumo ir jų integralumo tinkamumo patikrinimas bei galimybė užtikrinti objektų atkūrimą. 2005 Semantinio saityno konsorciumas (angl. World Wide Web Consortium, W3C, įkurtas 1994 anglų kompiuterių mokslininko Timo Bernerso-Lee, vienija daugiau kaip 350 organizacijų pasaulyje) suformulavo skaitmeninės proveniencijos sampratą, jai keliamus reikalavimus saityne, funkcijas, jos raiškai naudotinus modelius ir kita. Didžiausią įtaką skaitmeninės proveniencijos statusui, funkcionalumui ir struktūros pokyčiams turėjo semantinio saityno atsiradimas ir jo funkcionavimo metodologijos sukūrimas, reikalaujantis kiekvienai sąvokai naudoti universalųjį išteklių identifikatorių, susijusį su naudinga semantine informacija. 2012 žurnale International Journal of Digital Curation paskelbtuose Reikalavimuose proveniencijai saityne (angl. Requirement for Provenance on the Web) suformuluotos 3 privalomos skaitmeninės proveniencijos struktūrinės dalys (turinys, vadyba ir naudojimas) ir pateiktas jų detalus išaiškinimas. Šiais reikalavimais grindžiami kuriami skaitmeninės proveniencijos modeliai.

Dėl taikymo sričių įvairovės nėra vieningo skaitmeninės proveniencijos modelio; vis dėlto kai kurie modeliai tapo universalūs ir taikomi daugelyje sričių, pvz., Atvirų archyvinių ilgalaikio saugojimo sistemų (angl. Open archival information system, OAIS) modelis. Informacijos sistemose, kuriose taikomas atvirasis proveniencijos modelis (angl. Open provenance model, OPM), užtikrinamas informacijos pateikimas vartojui neatsižvelgiant į tai, ar duomenis pateikė kita sistema, ar individualūs asmenys. Tarptautinės muziejų tarybos Tarptautinio dokumentacijos komiteto (pranc. Comité international de documentation, CIDOC) konceptualus pamatinis modelis CIDOC CRM_dig skirtas skaitmeninimo įvykiams aprašyti ir reprezentuoti, pagal šį modelį sugeneruota informacija leidžia identifikuoti skaitmeninio turinio kūrėją, ankstesnes skaitmeninio objekto versijas, nustatyti įvykius, dėl kurių pasikeitė objekto savininkas, archyvinės ir vartotojų kopijų formatus; prieigos adresą ir kitą su skaitmeniniu turiniu susijusią informaciją. Skaitmeninė proveniencija paplito ilgalaikio išsaugojimo atviros prieigos archyvinėse sistemose duomenų ar skaitmeninių objektų kūrėjams bei vykdomiems procesams registruoti, mokslinių tyrimų sistemose – galutiniam tyrimų rezultatui nurodyti fiksuojant tyrimo procesų eigą, teisės srityje – licencijoms ir duomenų privatumui dokumentuoti, atvirose sistemose (pvz., internete) – pateiktos informacijos ar duomenų patikimumui vertinti, t. p. daugelyje kitų sričių.

21 a. pradžioje pradėta Europos Sąjungos skaitmeninės informacijos politika, priimta daug dokumentų, kurie nubrėžė strategines kryptis ir sudarė sąlygas sukurti kultūros, mokslinių tyrimų duomenų, medicinos ir kitų sričių ilgalaikio archyvinio saugojimo sistemas. Svarbiausi dokumentai: 2002 Elektroninės Europos veiksmų planas (įvardijo ilgalaikio skaitmeninio turinio išsaugojimo ir sklaidos efektyvinimo tikslus), 2010 Europos skaitmeninė darbotvarkė ir Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti (suformulavo bendros Europos informacinės erdvės kūrimo uždavinius, nubrėžė pasitikėjimo internetu ir jo saugumo didinimo bei prieigos prie skaitmeninio turinio kryptis), Europos Komisijos 2011 Atvirųjų duomenų komunikatas ir 2024 Atvirųjų duomenų aktas (skatina sukurti bendrą Europos Sąjungos atvirų duomenų rinką).

Skaitmeninė proveniencija Lietuvoje

Lietuvoje skaitmeninės proveniencijos pradžia siejama su pirmosios profesionalios programinės įrangos ir ilgalaikio saugojimo informacinės sistemos LIBIS kūrimu nuo 1996. Pasitelkus OAIS modelį sudaryta galimybė nuosekliai registruoti sistemoje vykstančius bibliografinės informacijos pokyčius. Šiuo modeliu pagrįsta ir Vilniaus universiteto paslaugų platforma Nacionalinis atviros prieigos mokslinių tyrimų duomenų archyvas. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą jos skaitmeninės informacijos politika tiesiogiai atsispindi mūsų šalies strateginiuose dokumentuose. Nuo 2004 rengiami Bendrieji programavimo dokumentai sudarė palankias sąlygas panaudojant Europos Sąjungos struktūrinę paramą modernizuoti daugelio sričių infrastruktūrą ir programines priemones, užtikrinančias skaitmeninio turinio ilgalaikį išsaugojimą. Vienas sėkmingiausių pavyzdžių – 2009–12 Virtualioje elektroninio paveldo sistemoje (VEPIS) įdiegtas CIDOC CRM_dig, skirtas skaitmeninės proveniencijos informacijai generuoti ir reprezentuoti (portale epaveldas.lt).

J. Vaičiūnaitės knygos Aitvaras viršelis ir knygos skaitmeninės proveniencijos įrašas

22272

proveniencija