skalpãvimas (lotynų kalba scalpō – išrėžiu, grandau), odos su plaukais nuplėšimas nuo nugalėto (užmušto, rečiau gyvo) priešo galvos. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad skalpuodavo jau kai kurios Europos senosios tautos: skitai (440 prieš Kristų), vestgotai, frankai, anglosaksai (9 amžius). Šis karinis paprotys, anksčiau praktikuotas tik nedaugelio Šiaurės Amerikos rytinės ir pietrytinės dalies indėnų (irokėzų ir kitų), 17–19 amžiais paplito po visą Šiaurės Ameriką; jo plitimą per Septynerių metų karą (1756–63) skatino anglai ir prancūzai, taip pat anglai per Jungtinių Amerikos Valstijų Nepriklausomybės karą (1775–83) mokėjo premijas už priešiškų jiems indėnų genčių karių, amerikiečių kolonistų skalpus. Skalpavimo paprotys kilo iš įsitikinimo, kad skalpas suteikia nugalėtojui nugalėto priešo jėgą.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.