šlapiàsis kolòdijus, viena ankstyvojo fotografijos periodo technikų (kitos – dagerotipija, kalotipija). 1851 britų raižytojas ir skulptorius Frederickas Scottas Archeris (1813–57) pasiūlė stiklo plokštelę padengti neseniai atrasto medicinoje žaizdoms tvarstyti naudoto kolodijaus (gr. kollōdēs – lipnus, klampus; skaidri, bespalvė, klampi, greitai stingstanti medžiaga, gaunama alkoholio ir eterio mišinyje ištirpinus nitroceliuliozę) sluoksniu. Į fotografų naudotą kolodijų įmaišius kalio jodido paruoštą skystį buvo galima ilgai laikyti buteliukuose fotografijos ateljė ar laboratorijoje. Prieš pat fotografuojant kolodijų užliedavo ant stiklo plokštelės, kad skystis pasiskirstytų tolygiai. Tada plokštelę trumpam pamerkdavo į sidabro nitrato vonelę. Šiam reaguojant su kolodijuje esančiu kalio jodidu, susidarydavo šviesai jautrus sidabro jodidas. Kadangi sidabro jodidas nejautrus geltonai šviesai (šlapiojo kolodijaus negatyvuose geltonų daiktų nesimato), įjautrinimo procedūrą buvo galima atlikti esant geltonos spalvos apšvietimui. Kolodijui stingstant tokio negatyvo jautrumas labai greitai sumažėdavo, plokštelę reikėdavo naudoti dar neišdžiūvusią, todėl šį metodą imta vadinti šlapiuoju kolodijumi.
Keliaujantis fotografas (estampas iš žurnalo La Nature 1874, t. 1, dailininkas Auguste’as Jahandier)
Juozapo Čechavičiaus fotografija Autoportretas (apie 1874, stiklo plokštelė)
Eksponavimo laikas priklausė nuo apšvietimo, kolodijaus šviežumo ir kokybės, jis trukdavo nuo kelių sekundžių iki kelių minučių. Naudotas pirogalolio ir acto rūgšties ryškalas. Vaizdas išryškėdavo per kelias sekundes, apšviestose vietose susidarant sidabrui. Pasibaigus ryškinimui ryškalo likučius nuplaudavo vandeniu. Tada vaizdą užfiksuodavo (dažniausiai natrio tiosulfatu, dar vadintu natrio hiposulfatu) – pašalindavo sidabro druskas (halidus). Plokštelei tapus nebejautriai šviesai ją išnešdavo į šviesą, nuplaudavo ir išdžiovindavo virš spiritinės lemputės. Dar šiltą išdžiūvusią negatyvinę plokštelę padengdavo apsauginiu lako sluoksniu. Vaizdas šlapiojo kolodijaus negatyvuose tapdavo labai ryškus, detalus, itin gerai pavykdavo perteikti vaizdo tonus.
Negatyvinės plokštelės turėjo būti paruošiamos prieš pat fotografuojant, todėl metodas buvo nepatogus fotografuoti atvirame ore. Reikėjo fotografuoti netoli studijos su tamsia laboratorija arba gabentis kilnojamąją laboratoriją, dažniausiai įrengtą palapinėje. Dėl šios priežasties šlapiojo kolodijaus laikotarpiu vietovaizdžių fotografija paplito žymiai mažiau nei studijinė portretinė fotografija. Fotografavimui lauke naudotos gerokai mažiau jautrios sausojo kolodijaus plokštelės.
Šlapiojo kolodijaus metodo atmainos yra ambrotipija ir ferotipija. Ambrotipijos išradėju laikomas F. S. Archeris (1852). Šia technika sukuriamas ambrotipas – vienetinis fotografinis atvaizdas ant stiklo, išbalintą ar nepakankamai eksponuotą šlapiojo kolodijaus būdu gautą negatyvą uždedant ant tamsaus fono (matomas pozityvinis vaizdas). Ferotipijos išradimas priskiriamas keliems mokslininkams. Fotografinis atvaizdas, gaunamas šviesai jautriame sluoksnyje ant juodai arba rudai nulakuotos skardos (matomas pozityvinis vaizdas), vadinamas ferotipu. Sukūrus želatinos emulsiją ji dar kurį laiką naudota ferotipijoje.
Stiklo plokštelėse susidaręs negatyvinis vaizdas dienos šviesoje būdavo kopijuojamas šviesai jautriame popieriuje, kuriame šviesios negatyvinio vaizdo vietos tapdavo tamsios. Pradžioje pozityviniam vaizdui gauti naudotas W. H. F. Talboto pasiūlytas sidabro druskose išmirkytas šviesai jautrus popierius. Tokie atspaudai vadinti druskų popieriaus atspaudais. Netrukus jį pakeitė 1850 prancūzų išradėjo Louis-Désiré Blanquart’o-Evrard’o (1802–72) sukurtas albumino popierius – lygus baltas plonas popierius, padengtas plonu iš kiaušinių baltymų padaryto albumino sluoksniu. Šį popierių laikydavo ilgiau, nes dar nebuvo jautrus šviesai. Prieš eksponuojant jį ištepdavo sidabro nitrato tirpalu ir tada per negatyvą apšviesdavo dienos šviesa. Šviesai jautria medžiaga buvo padengtas pats paviršius, todėl atspaudai albumino popieriuje aiškūs ir ryškūs, gražiai blizgėjo, neturėjo druskų popieriaus atspaudams būdingo grūdėtumo. Dviejų etapų – kolodijaus negatyvo ir popieriaus pozityvo – metodu iš vieno negatyvo buvo galima padaryti daug pozityvinių popierinių atspaudų.
Šlapiojo kolodijaus metodas naudotas apie 3 dešimtmečius. Siekiant fotografavimą padaryti patogesnį bandyta gaminti negatyvines sausojo kolodijaus plokšteles, tačiau jų nepavyko padaryti pakankamai jautrių šviesai. 1871 anglų gydytojas Richardas Leachas Maddoxas (1816–1902) vietoj kolodijaus pasiūlė naudoti želatiną su įmaišytomis sidabro jodido arba bromido druskomis. Šlapiojo kolodijaus metodas ėmė nykti 1878 Charlesui Harperiui Bennettui (1840–1927) šios emulsijos jautrumą padidinus keliasdešimt kartų ir želatinos su sidabro bromidu emulsijos sluoksniu padengtas sausąsias negatyvines plokšteles pradėjus gaminti gamyklose.
Šlapiojo kolodijaus metodas Lietuvoje
Lietuvoje šlapiojo kolodijaus metodas pradėtas naudoti apie 1858 ir buvo taikomas iki 19 a. 9 dešimtmečio. Nuo 21 a. pradžios modifikuotą šlapiojo kolodijaus metodą atspaudams ant stiklo arba metalo plokštelių gauti naudoja fotografai Gintas Kavoliūnas (g. 1976), Mindaugas Meškauskas (g. 1971), Audronius Žemgulis (g. 1970) ir kiti.
L: D. Junevičius XIX amžiaus VI–IX dešimtmečio (šlapiojo kolodijaus laikotarpio) Lietuvos fotografija ir ją determinuojantys socialiniai faktoriai / daktaro disertacija Vilnius 2023.
13
-ambrotipija; -ambrotipas; -ferotipija; -ferotipas