smėlis

smlis, birios klastinės (nuotrupinės) psamitų grupės nuosėdos, nuosėdinė uoliena. Susideda daugiausia (daugiau kaip 50 %) iš 0,063–2 mm skersmens (kitais duomenimis, 0,05–1 mm, 0,05–2 mm) įvairios formos (kampuotų, apzulintų) mineralų ir jų agregatų grūdelių (kvarco, feldšpatų, žėručių, raginukės ir kitų), uolienų nuolaužų.

Pagal vyraujančių dalelių dydį būna labai smulkus, smulkus, vidutinio rupumo, rupus, labai rupus ir mišrus smėlis. Daug aleurito dydžio dalelių turintis smėlis vadinamas aleuritinguoju, molio – molinguoju, žvirgždo – žvirgždinguoju. Pagal aptinkamų priemaišų kiekį (iki 50 %) skiriamas durpingas, sapropelingas ir karbonatingas smėlis. Pagal vyraujantį mineralą arba priemaišų didžiausią kiekį skiriamas kvarcinis, magnetitinis, karbonatinis, gipsinis, geležingasis, auksingasis ir kitas smėlis. Iš vieno mineralo grūdelių susidedantis smėlis vadinamas monomineraliniu, iš dviejų – oligomiktiniu; gamtoje dažniausiai pasitaiko iš daugelio mineralų ir uolienų nuotrupų susidaręs smėlis (polimiktinis arba polimineralinis). Smėlio spalva priklauso nuo jo mineralinės sudėties ir priemaišų: balkšva – vyrauja kvarcas, žalia – glaukonitas, geltona, ruda, rausva – geležies oksidų ir hidroksidų plėvelės, violetinė – granatai, pilka, juosva – ilmenitas, organinės priemaišos. Smėlis porėtas (poringumas 26–49 %). Pagal kilmę būna eliuvinis, deliuvinis, aliuvinis (upinis), limninis (ežerinis), jūrinis, eolinis (vėjo supustytas), fliuvioglacialinis, limnoglacialinis, vulkaninis ir kita.

smėlis

Žemės plutos paviršiuje smėlis formavosi nuo archėjaus per visus geologinius periodus yrant įvairioms uolienoms, organizmų skeletų kietosioms liekanoms. Randamas visose geologinėse sistemose. Smėlio sankaupos (smėlynai) paplitusios dabartinėse dykumose, pusdykumėse, paplūdimiuose. Senosiose geologinėse sistemose yra daug susicementavusio smėlio (smiltainio).

Lietuvoje

kvarcinis smėlis (Anykščių karjeras)

Lietuvoje daugiausia yra devono, kreidos, neogeno ir kvartero sistemų smėlio (Lietuvos eksploatuojamos naudingosios iškasenos). Ypač vertinamas neogeno kvarcinis smėlis (Anykščių kvarcinio smėlio telkinys, Anykščių rajono savivaldybės teritorija). Kvartero smėlio yra Lazdijų, Varėnos, Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos rajonų savivaldybių teritorijose, Kazlų Rūdos, Smalininkų, Eičių apylinkėse, Žemaičių aukštumos centrinėje dalyje, didesnių upių (Nemuno, Neries, Šventosios, Dubysos, Minijos) slėniuose, ežerų pakrantėse, palei Baltijos jūrą ir povandeniniame jos šlaite. Iš kvartero smėlių labiausiai paplitęs fliuvioglacialinis. Lietuvoje yra daugiau kaip 300 smėlio telkinių. Didžiausi eksploatuojami smėlio telkiniai: Ropėjos (ištekliai 9,3 mln. m³) Trakų rajono savivaldybės teritorijoje, Švėtelės (6,7 mln. m³) Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, Juodbalių (5,3 mln. m³) Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje, Giraitės (4,3 mln. m³) Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje.

Smėlis daugiausia naudojamas kaip statybinė medžiaga (smėlis), filtras, abrazyvas; grynas kvarcinis smėlis tinka kaip fliusas variui, nikeliui lydyti, stiklui gaminti, betoninių paviršių apdailai. Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejuje saugoma daugiau nei 800 įvairios kilmės smėlio pavyzdžių.

Lietuvos geologijos tarnybos duomenimis smėlio prognoziniai ištekliai sudaro 892 311 tūkst. m³ (2022). Per 2015–19 laikotarpį išgauta apie 12 500, 2020 – 2930, 2021 – 3261, 2022 – 3245, 2023 – 4078 tūkst. m³ smėlio; daugiausia statyboms.

-smėlynas

838