socialinė inhibicija

sociãlinė inhibcija (lot. inhibitio – sulaikymas), sąmoningas ar nesąmoningas asmens socialinės elgsenos slopinimas kitų žmonių akivaizdoje. Priešinga socialinei facilitacijai. Socialinė inhibicija gali būti nukreipta į tam tikrą elgseną ar konkretų poelgį, išvaizdą, diskusijų temą ir kita. Socialinė inhibicija dažniausiai atsiranda dėl žmogaus baimės, kad visuomenė nepritars jo veiksmams, išvaizdai, pažiūroms. Manoma, kad tam tikro laipsnio socialinė inhibicija būdinga visiems žmonėms. Socialinės inhibicijos laipsnis priklauso nuo asmens įsitikinimų, patirties (ypač vaikystėje) socialinės sąveikos kontekste. Žemo laipsnio socialinę inhibiciją turintis asmuo dažniausiai gali kalbėti tokiomis temomis, kurios kitiems žmonėms atrodo nepatogios, nepriimtinos arba vengtinos tam tikroje socialinėje grupėje, o aukšto laipsnio socialinę inhibiciją turintis asmuo vengia tokių temų. Labai aukšto laipsnio socialinę inhibiciją turintiems žmonėms dažnai būdinga ir nerimas, psichozės kitos formos, bet neretai socialinė inhibicija siejama (kartais klaidingai) su asmens drovumu, pasitikėjimo savimi ar savigarbos stoka. Tokiems žmonėms dažniausiai sunku reikšti emocijas. Labai žemo laipsnio socialinė inhibicija dažnai susijusi su tam tikra manijos forma. Alkoholio ar narkotinių arba psichotropinių medžiagų vartojimas gali laikinai sumažinti socialinę inhibiciją, bet ilgainiui ją didina. Tam tikra socialinė inhibicija gali būti naudinga, ypač slopinant asocialų elgesį ar užkertant jam kelią.